Gramo dažymas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gramo metodas (dažymas Gramo būdu) – tai bandymuose naudojamas bakterijų atskyrimo į dvi grupes būdas. Pagal chemines ir fizines bakterijų ląstelių sienelių savybes atskiriamos gram-teigiamų ir gram-neigiamų bakterijų grupės. Būdą 1884 m. išrado danų mokslinkas Hansas Kristianas Gramas (Hans Christian Gram, 1853-1938), bandymuose su Streptococcus pneumoniae ir Klebsiella pneumoniae bakterijomis.
[taisyti] Dažymo procesas
Pradžioje mėginėlis nudažomas kristaliniu violetu (arba kitu baziniu dažu), vėliau praplaunamas vandeniu ir pridedama Gramo jodo reagento (jodo tirpalas sutvirtina dažus bakterijų ląstelių sienelėse); vėl praplaunamas vandeniu ir paskui organiniu tirpikliu, etanoliu arba acetonu. Gram-teigiamos bakterijos išlaiko pirminę dažo spalvą, o gram-neigiamos jos netenka. Tada papildoma antruoju dažu (naudojamas safraninas, Gram fuksinas), praplaunama ir pagal spalvas sprendžiama: gram-teigiamos bakterijos išlaiko pradinio nudažymo spalvas ir neįsisavina antrojo dažo, todėl atrodo tamsiai violetinės. Jei bakterijos yra gram-neigiamos, jos bus nusidažę antrąja, rožine spalva.
Šiame procese svarbiausia, kad gram-teigiamos ir gram-neigiamos bakterijos skirtingai reaguoja į dažus nuplaunantį skystį, nes gram-teigiamas bakterijas dengiančiame peptidoglikano sluoksnyje vyksta dehidratacija ir kristalinis violetas „įstringa“ ląstelėje, kai tuo tarpu gram-neigiamose bakterijose skystis pradžioje ištirpdo riebalų sluoksnį, o plonas toliau sekantis peptidoglikano sluoksnis nėra pajėgus sulaikyti dažus.
[taisyti] Panaudojimas
- Tyrimuose: Gramo dažymas yra plačiai naudojamas bakteriologijos tyrimų laboratorijose ir yra laikomas ypatingai naudingu.
- Medicinoje: Gramo dažymas taikomas kūno skysčiams arba biopsijos atveju, įtariant infekciją. Paprastai (su išimtimis) gram-neigiamų bakterijų infekcijos būna labiau pavojingos žmogaus organizmui, nes jos dažnai būna su antigenus paslepiančiomis gleivių kapsulėmis arba drebutiniame apvalkale, dėl ko organizmas sunkiau atpažįsta svetimas medžiagas. Be to, gram-neigiamos bakterijos savo išorinėse membranose turi endotoksiško lipopolisacharido, kuris sustiprina uždegimą ir gali sukelti septinį šoką. Gram-teigiamų bakterijų infekcijos paprastai yra silpnesnės, nes žmogaus organizmas pagamina fermentą lizocimą, kuris atakuoja atvirą gram-teigiamų bakterijų peptidoglikano sluoksnį (žmogaus kūne peptidoglikano nėra). Gram-teigiamos bakterijos taip pat mažiau atsparesnės tokiems antibiotikams, kaip penicilinas.
Prie išimčių priskiriamos gram-teigiamos tuberkuliozę sukeliančios bakterijos, pvz., Mycobacterium tuberculosis. Tokias bakterijas yra sudėtinga nustatyti ir gydyti, ir tam naudojami Ziehl Neelsen ar Kinyoun dažymo metodai.
