Klasikinis modernizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Turinys |
[taisyti] Šiolaikinis menas
Šiuolaikinis menas – nevienalytis reiškinys. Jį sudaro kelios kryptys, kurios ne tik skiriasi savo išraiškos priemonėmis, bet neretai tiesiog ir prieštarauja viena kitai. Yra dailininkų, kurie skirtingais gyvenimo metais priklausė kūrė įvairių kryčių dvasia.
[taisyti] Modernizmo menas
Modernizmo menas atmetė senąsias tradicijas – jau pats pavadinimas suponuoja tokią kryptį. Tačiau daug prieštaravimų kėlė techninė pusė, nes modernistai dažnai atsisakydavo tokių savybių kaip kruopštus atlikimas, tradicinis spalvų sąskambis, piešinio tikslumas, subtilumas, grožio siekimas ir pan. Be to, modernistų darbuose dažnai jaučiamas abejingumas visuomeninio gyvenimo aktualijoms, todėl jų atstovaujamos meno kryptys turėjo ir palaikančiųjų pusę ir nepripažįstančiųjų.
Vienas svarbiausių modernizmo dailininkų siekis – pabrėžti savo individualumą. Dėl to nuolat buvo ieškoma naujų išraiškos priemonių arba medžiagų, siekiama sukurt kažką visiškai naujo. Didėja modernizmo meno, kaip prekės, vertė. Tačiau dažniausiai didžiąją dalį pelno pasiimdavo tarpininkai – meno kūrinių pardavėjai, kurie neretai pakreipdavo meno procesą norima linkme.
Šiame straipsnyje modernizmui priskirsime tiktai XXa. meną. Per šį laikotarpį daugiausiai kito tapyba. Pagal ją paprastai ir skiriamos pagrindinės modernizmo kryptys. Dėl informacijos sklaidos (žurnalai, televizija reprodukcijos) naujos kryptys greitai tapdavo visiems žinomos, dėl to modernizmo menas panašus įvairiose šalyse. Pačios kryptys keisdavosi neįprastai greitais tempais. Ilgus metus meno centru buvo Paryžius. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo tokiais centrais tapo Niujorkas ir Londonas.
[taisyti] Fovizmas
Jis laikomas pirmąja XXa. modernizmo kryptimi. 1901 m. buvo surengta pirmoji pomirtinė Van Gogo paroda Paryžiuje. Ypatingai ryškios šio menininko spalvos buvo paskata atsirasti naujai prancūzų meno krypčiai. Grupė jaunų dailininkų taip pat pradėjo naudoti ryškias spalvas, stiprius potėpius, drąsiai iškreipti formas. Tačiau toks tapybos būdas didžiajai daliai visuomenės pasirodė svetimas ir šiuos dailininkus imta vadintai „fovistais“ (prancūziškai fauve – grobuonis). Ir vėlesniais laikotarpiais fovistai siekė vaizduoti ne realią tikrovę bet dažnai nematomąją jos pusę.
Pagrindinė fovizmo išraiškos priemonė – spalva. Nors iš pradžių fovizmas sulaukė nemažai neigiamų vertinimų, laikui bėgant, jame buvo įžvelgta tai, ko ir siekė šios krypties dailininkai (savito grožio ieškojimas, estetinis pasitenkinimas, harmonijos perteikimas). Fovistų tapyba – tai spalvų šventė.
Ryškiausi atstovai: Anri Matisas (Henri Matisse, 1869-1954). Jis pats sakydavo ”Aš noriu, kad išvargęs, išsekęs žiūrovas galėtų prie mano paveikslų pajusti atokvėpį“. Nors jo paveikslų pirmas įspūdis – plokštuminės ryškios spalvos, tačiau įžvalgesnis žiūrovas čia ras apgalvotą kompoziciją ir žmogišką šilumą. Anri Matiso darbuose dažnai kartojami tie patys motyvai – žalios grotuotos langinės, raštuoti metaliniai balkonų aptvarai, peizažai, kambariniai augalai arba stambių raštų kilimai.
Ryškią spalvų gamą rasime Andrė Dereno (Andre Derain, 1880-1954), Moriso de Vlaminko (Maurice de Vlaminck, 1876-1958), Raulio Diufi (Raoul Dufy, 1877-1953), Alberto Markė (Albert Marquet, 1875–1947), Žoržo Ruo (Georges Rouault, 1871-1958) darbuose.
[taisyti] Ekspresionizmas
Terminas ekspresionizmas (lot. – expressio – išreiškimas) reiškia sustiprintą išraišką, emocinį santykį su tikrove. Šios krypties atstovų svarbiausias tikslas – išreikšti dvasinę dailininko nuotaiką, jo jausmus ir nuotaikas. Ekspresionizmo terminas vartojamas pirmiausiai kalbant apie vokiečių meną, kuriame jis ryškiausiai realizuotas. Jis atsirado XXa. pradžioje, tuomet kai Prancūzijoje prasidėjo fovizmas. Ekspresionistai nesiekė grožio (priešingai fovistams), jie norėjo apstulbinti žiūrovą, sužadinti jausmus. Jausmų protrūkiams išreikšti ekspresionistai naudojo arba rėkiančias ryškias spalvas, arba niūrius tonus, iškraipytas formas. Ekspresionistai tikėjosi savo paveikslais išspręsti tuometinius prieštaravimus, tačiau nors jų netenkino egzistuojanti tvarka, išeities surasti nesugebėjo. Todėl meno kūriniuose dažnai vyrauja nusivylimo nuotaikos, nes grožio siekimą mene jie laikė nesąžiningu ir nenuoširdžiu. Ekspresionizmas – platus reiškinys, apimantis ne tik dailę, bet ir literatūrą, muziką, teatrą.
Ryškiausi atstovai: Ernstas Liudvigas Kirchneris (Ernst Ludvig Kirchner, 1880-1938), Emilis Noldė (Emil Nolde, 1867-1956) ir austrų kilmės dailininkas Oskaras Kokoška (Oskar Kokoshka, 1886-1980), Otas Diksas (Otto Dix, 1891-1969).
1933 m. Atėję į valdžią nacistai uždraudė ekspresionizmo kryptį. Hitleris jį laikė „išsigimėlišku menu“, kurį reikia sunaikinti. Tam priežastis – po Pirmojo pasaulinio karo ekspresionistų mene dažnai buvo vaizduojami karo išgąsdinti žmonės, suluošinti ir kitaip sužaloti.
[taisyti] Kubizmas
Šis judėjimas gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo, nors jo įtaka dar buvo ryški ir daug vėliau. Tai viena savičiausių modernizmo srovių. Jam būdinga deformacija, ribotas motyvų ratas, atotrūkis nuo gyvenimo. Sektinu pavyzdžiu kubistams tapo į Europą atvežta negrų skulptūra. Daiktai buvo supaprastinami iki geometrinių figūrų – apskritimo, kubo, cilindro, prizmės. Todėl jų kūryba ir buvo pavadinta „kubų menu“. Kubistams pasaulis kampuotas, pilnas aštrių briaunų. Jie mėgino tą patį daiktą vienu metu vaizduoti iš skirtingų pusių – portretas galėjo būti pavaizduotas iš karto ir iš priekio, ir profiliu. Tai kryptis, kurią visų pirma domino forma.
Ryškiausi atstovai: ispanų kilmės dailininkas Pablas Pikasas (Pablo Picasso, 1881-1973) – savo kūryboje išbandė daugelį XX amžiaus meninių srovių ir eksperimentų, prancūzas Žoržas Brakas (Georges Braque, 1882–1963) – jo kūryboje ryškus skulptūrinis pradas, ispanas Chuanas Grisas (Juan Gris, 1887–1927) ir kiti.
[taisyti] Futurizmas
Itališkai futuro – ateitis. Dailininkai futuristai paskelbė manifestą, kuriame ragino atsisakyti praeities meno ir kurti naują ateities dailę. Jo atstovai norėjo užfiksuoti esminį naujųjų laikų požymį – spartesnį gyvenimo tempą (dinamiką, judėjimą, didelių miestų sūkurį), buvo atmesta klasikinės harmonijos samprata. Futuristai taip pat stengėsi paveiksle „pavaizduoti“ visus galimus garsus, pvz., gatvės triukšmą. Kai kuriuos metodus futuristai perėmė iš kubistų.
Futurizmas – trumpalaikis reiškinys, gyvavęs keletą metų prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Rusijoje artimas futurizmui buvo lučizmas. Tokį pavadinimą srovė gavo dėl paveikslus užpildančių ryškių spindulių.
Ryškiausi atstovai: Džakomas Bala (Giacomo Bala, 1871–1958), Džinas Severinas (Gino Severini, 1883–1966).
