Sociopatija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sociopatija – psichikos sutrikimas – moralinis ir socialinis nepilnavertiškumas, dažnai apibrėžiamas, kaip empatijos priešingybė, sąžinės (Superego) nebuvimas.
Sociopatija neretai lyginama su silpnaprotyste, skirtingai nuo pastarosios, reiškia ne intelekto, o empatijos trūkumą, nesugebėjimą įvertinti kitų žmonių (kartais – net savo) minčių, norų, jausmų. Sociopatija būdinga nusikaltėliams, kai kuriomis psichikos ligomis (Schisophrenia, Psychosis) sergantiems žmonėms. Antisocialus ar nusikalstamas sociopatų elgesys dažniausiai susijęs ne su jausmais (pykčių, neapykanta, keršto troškimu ar pan.), o su nesugebėjimu pažvelgti į kitus žmones, kaip į mąstančias, jaučiančias būtybes. Sociopatams aplinkiniai žmonės panašūs į negyvus daiktus (lėles), kuriais galima manipuliuoti, siekiant savų tikslų.
Dalimi atvejų sociopatai sugeba adaptuotis visuomenėje, remdamiesi ne moraline, o logine vertybių sistema, gauta auklėjant: tokiu atveju sociopatas gali suprasti, kad moralus elgesys, visuomenės normų laikymasis jam yra naudingas. Kai kuriais atvejais, dalinis prisitaikymas galimas dėl baimės būti nubaustam (baudžiančia jėga tampa valstybė, tėvai ar kiti autoritetai). Dalis psichiatrų abejoja, ar sociopatija yra išgydoma, kartais daromos prielaidos, kad ji gali būti įgimta arba susijusi su smegenų traumomis, tačiau, bent jau dalimi atvejų, dalinė sociopatija atsiranda dėl itin netinkamo auklėjimo ankstyvoje vaikystėje – tokiu atveju, ją iš dalies galima pagydyti pedagoginėmis ir psichoterapinėmis priemonėmis.
