Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Gimė 1790 m. Lydos paviete, Žaludko dvare (dab. Baltarusijoje) Ignoto Tyzenhauzo ir Marijos Pšezdzeckytės šeimoje, augo Taujėnų dvare, Ukmergės apskr.
Rašytoja. Parašė: „Lenkai Sant Domingo saloje“ (1818 m.), „Barbora Radvilaitė“(1820 m.), „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824 m.), „Politikos nykštukas“ (1827 m.), „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“ (1831 m.), „Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Polocka: istorijos įvykiai“ (1875 m.), „Litanijos“ (1878 m.), „Berryer: intymūs atsiminimai“ (1881 m.), „Senieji turtuoliai, kilnieji fermeriai“ (1886 m.), „Etiudai ir pasakojimai apie Alfredą Musset“ (1891 m.), išleido savo memuarus „Atsiminimai apie Aleksandrą, Rusijos carą“ arba kitaip vadinama „Reminescencijas“ (1862 m.). 1818 m. ištekėjo už Platelių dvaro savininko grafo Oktavijaus de Šuazel-Gufjė. Užaugino vieną sūnų Aleksandrą, kurio krikšto tėvas buvo pats Rusijos caras Aleksandras I. Mirė 1878 m. Nicoje (Prancūzija). Nuotraukoje: Sofijos Tyzenhauzaitės portretas iš Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinių (dailininkas J. B. Lampis)
