Vedanta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vedanta (Vedānta) yra Indijos filosofijos šaka. Ji yra svarbiausias brahmanizmo teorinis šaltinis ir šiuolaikinio induizmo pradžia.

Turinys

1 Vedantos šaknys
2 Vedantos šakos
3 Svarbiausios Vedantos sąvokos
4 Pagrindiniai Vedantos Guru

[taisyti] Vedantos šaknys

Visos Vedantos formos kilo iš Upanišadų (Vedų komentarai, tariama pabaiga ir esmė). Vedanta savyje talpina Upanišadų tezių ir Vedų tekstų sistemą. Šiai sistemai būdingas mistiškumas ir ezoteriškumas. Vedantoje manoma, kad Vedos egzistavo prieš pasaulio pradžią ir atsirado iš Brahmano kvėpavimo. Dalis Vedantiškos filosofijos yra kildinama iš keleto senųjų Aranjakų.

[taisyti] Vedantos šakos

Advaita Vedanta pradininkas Shri Adishankara. Advaita (nedualistinis) Vedantoje pripažįstama jog realybė viena ir nedaloma.
Vishishtadvaita pradininkas Shri Ramanuja. Vishishtadvaita teigia diferencijuotą kvalifikuotų būtybių nedalomumą. Pagrindinė mokymo kategorija – substancija. Po to seka medžiaga, siela ir Dievas. Medžiaga (Prakritti) nėra nepriklausoma nuo dvasios arba Dievo,todėl ji yra Dievo kūnas.
Dvaita pradininkas Shri Madhvacharya. Dvaita siekia pažymėti skirtumą tarp Dievo ir sielos.

[taisyti] Svarbiausios Vedantos sąvokos

Pagrindiniai Vedantos teiginiai išdėstyti Vedantos Sutrose. Svarbiausios jos sąvokos:

Brahmanas – absoliuti, aukščiausioji realybė, pasaulio esmė, siela. Jis pats savyje yra absoliutas, grynas ir nekintantis.
Atmanas – tai individuali siela, tikrasis „aš“, gyvų būtybių nesikeičiančioji esmė.
Puruša – dvasinis, abstraktus būties pradas. Iš jo visa atsirado ir atsikartojo visur netgi žmoguje. Pirmą kartą ši samprata randama Rigvedoje.
Prakritti – materealusis pradas.
Artha – gyvenimo prasmė, tikslas, vertybė. Artha yra vienas iš keturių tikslų induizme, greta karmos, dharmos ir mokšos.