Vikšras
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vikšras – viena iš drugių vystymosi stadijų tarp kiaušinėlio ir lėliukės. Kitų vabzdžių (vabalų, plėviasparnių, dvisparnių) ši stadija yra vadinama lervine.
Vikšro kūnas kirmėliškos išvaizdos, sudarytas iš 13 narelių. Pirmieji 3 vikšro nareliai yra krūtinės. Prie krūtinės prisitvirtinusios 3 poros nariuotų kojų, kurios pasibaigia su viengubu ar dvigubu nageliu. Šios kojos vaikščioti beveik nenaudojamos ir tarnauja kaip atrama arba maitinantis palaikyti lapą. Priekinėje krūtinės dalyje yra galvos kapsulė su gerai išsivysčiusiu graužiamuoju burnos aparatu ir verpimo liaukomis. Jos apatinėje pusėje būna 6 paprastos akys. Vikšrų antenos labai trumpos. Burnos aparatą sudaro tvirti, gerai išsivystę viršutiniai žandai (mandibulės) su dantytu kramtomuoju paviršiumi, o apatiniai žandai (maksilės) redukuoti, apatinė lūpa iš dalies redukuota. Verpimo liaukos yra pakitusios seilių liaukos ir išskiria ore stingstančią baltyminę medžiagą. Šilkverpių ir kai kurių kitų drugių rūšių vikšrų tos liaukos 4-5 kartus ilgesnės už visą kūną. Todėl šilkverpiai auginami, maitinami lapais ir jų pagamintas šilkas panaudojamas šilko pramonėje. Kai kurie vikšrai pasigamina šilko takus, juos padengia augalinėmus liekanomis ir gyvena. Dar kitos rūšys nupina bendrą dangalą, po kuriuo gyvena keli ar keliolika vikšrų.
Vikšrų pilvelio dalyje išsidėsčiusios penkios poros pilvelio pridėtinių kojų. Jos būna ant 3-6 ir 10 narelių. Tačiau aukštesniųjų drugių pilvelio kojų skaičius sumažėjęs, todėl eidami vikšrai pilvelį išlenkia (sprindžiai). Pilvelio kojų apačioje būna eilutė trumpų kabliukų, kuriais vikšras tvirtai laikosi prie slidaus lapo paviršiaus. Kūno gale esanti kojų pora vadinama klasperiu.
 |
 |
 |
 |
Vikšrų kūnas apaugęs įvairiais šeriais, spygliais, dygliais, karpelėmis. Visi šie dariniai yra svarbūs rūšių nustatymui, kadangi jų skaičius ant narelių pastovus. Kartais turi įvairių išaugų, kurios labai pakeičia bendrą vikšro vaizdą. Sfinksų pilvelio gale yra ragai, kurie kilę iš pakitusių spyglių. Pleštekių šereliai šakoti, todėl gerai apsaugo vikšrus nuo paukščių, bet tokius lesa gegutės. Kartais visas vikšo kūno paviršius padengtas ištisine šerelių danga ir atrodo lyg kailiniuotas (pvz., meškutės – todėl toks drugių pavadinimas). Kai kurių vikšrų šereliai jungiasi su nuodų liaukomis. Todėl palietus ar nulaužus tokį šerelį nuodai išsilieja ir gali sukelti odos uždegimą. Tokius šerelius turi Kuršių nerijoje gyvenantys keliaujantieji verpikai (Thaumetopoea pinivora) – drugys įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Machaonas išskiria nemalonų atbaidantį kvapą. Drugių vikšrų spalvų įvairovė gana didelė. Dažnai augant ji keičiasi. Atvirose vietose gyvenantys vikšrai yra labai ryškių spalvų, o kūno raštas gana margas. Slėptuvėse gyvenantys dažniausiai yra vienspalviai, blyškūs.
Vikšrų virškinimo sistema nesudėtinga. Susmulkintas maistas iš stambaus gurklio pereina į vidurinę žarną, iš jos į dviejų dalių užpakalinę žarną. Tarp šių žarnų atsišakoja ilgi Malpigijaus vamzdeliai, kurie priklauso šalinimo sistemos organams. Vikšrų kraujas yra žalsvas (hemolimfa), jį varinėja susitraukdama širdis, kuri sudaryta iš keletos kamerų. Nervų sistemą sudaro nedidelės galvos smegenys, pilvo nervų grandinėlė, nerviniai mazgai ir nuo jų atsišakojantys nervai. Nervinių mazgų skaičius atitinka narelių skaičiui, tačiau aukštesniųjų drugių vikšrų nerviniai mazgai susilieja ir jų mažiau nei pilvelio segmentų. Kvėpavimo sistemą sudaro pilvelio šonuose esantys kvėptukai, kurie pereina į trachėjų tinklą.
Vikšrai intensyviai maitindamiesi sukaupia riebalų, kurie tarnauja kaip atsarginė medžiaga lėliukei. Augdamas vikšras neriasi 4-5 kartus, po to susisuka lape ar pasigamina kokoną ir virsta lėliuke.
