Baltosios ir Baltijos jūrų kanalas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Baltosios ir Baltijos jūrų kanalas (rusiškai Беломорско-Балтийский канал) – laivybinis kanalas, jungiantis Baltąja jūrą su Baltijos jūra ties Sankt Peterburgu.
Kanalas statytas 1930-1933 m. Jo ilgis 227 km, iš jų 37 km skalingu grunte. Turi 19 šliužų, 49 vandens užtvankas, 15 sutvirtinimų. Josifo Stalino įsakymu jį reikėjo pastatyti labai greitai, per 24 mėnesius ir pigiai, vietoj geležies ir gelžbetonio naudoti medieną, o jo statyboje naudoti Gulago kalinių darbo jėgą. Jo statyboje žuvo apie 100 000 žmonių.
Vienu metu jo statyboje dirbo apie 107 000 žmonių. Pats Stalinas 1933 m. gegužės 1 d. dalyvavo jo atidaryme. Tarybinė valdžia šitą statybą įsivaizdavo kaip pirmojo penkmečio sėkmę. Iš tikro šitas projektas galiausiai žlugo. Tūkstančių kalinių darbas nuėjo veltui – kanalas pasirodė labai seklus (apie 3,5 metrų gylio), kad juo būtu galima perkelti didelius karinius krovinius tarp Baltosios ir Baltijos jūrų, o iš Baltosios jūros per Arkties vandenyną į žemyną. 1983 m. jis buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos darbo ordinu.
