Dirvodara
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dirvodara tai dirvožemio sudidarymas dirvodarinėje uolienoje dėl dirvodaros veiksnių. Vyksta litosferos, biosferos, atmosferos ir hidrosferos sąlytyje. Pagrindinę energiją dirvodarai teikia Saulė.
Dirvodara apima vienu metu įvairiai vykstančius fizikinius, cheminius, biologinius reiškinius:
- augalų ir gyvūnų liekanų skaidymąsi,
- mineralų ir uolienų nuotrupų skaidymąsi,
- humuso ir antrinių mineralų sintezę,
- koloidinių tirpalų ir suspensijų, susidaranąių dėl produktų skaidymosi ir sintezės, migraciją.
[taisyti] Dirvodaros formos
Fizikiniai, cheminiai ir biologiniai reiškinių deriniai sudaro konkrečias dirvodaros formas:
- humuso kaupimąsi (humėjimas),
- glėjėjimą,
- dirvožemio išplovimą,
- sulfataciją,
- desulfataciją,
- ilimerizaciją,
- sūrožemėjimą,
- sialitizaciją,
- feritizaciją.
Šie procesai vadinami elementariaisiais dirvodaros procesais. Nuo dirvodaros formų priklauso tam tikro genetinio tipo dirvožemių grupių susidarymas, jų horizontų sudėtis (dirvožemio profilis), savybės.
[taisyti] Raida
Dirvodara – viso lanšafto raidos dalis. Prasideda, kai ant uolienos ar jos dūlėsių apsigyvena gyvų organizmų (mikroorganizmų, vėliau žemesniųjų ir aukštesniųjų augalų). Jie skaido uolienos mineralinius junginius, minta jais, kuria organinę medžiagą, kuri, organizmams žuvus, virsta humusu – svarbia dirvožemio dalimi. Viena tos organinės medžiagos dalis mineralizuojasi, ja minta vėliasniosios organizmų kartos, kita kaupiasi dirvožemyje organinių ir mineralinių junginių pavidalu (šiek tiek šių junginių kritulių vanduo nuneša į gilesnius dirvožemio sluoksnius).
