Kroatijos nepriklausomybės karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kroatijos nepriklausomybės karas (kroatiškai: Domovinski rat (Tėvynės karas)Šablonas:Ref) vyko 1991 – 1995 m. tarp serbų dominuojamai Jugoslavijos vyriausybei pavaldžios Jugoslavijos Liaudies Armijos, kurią palaikė Kroatijos serbai ir Kroatijos vyriausybės. Kroatija (buvusi Jugoslavijos socialistinės federacinės respublikos dalis) siekė nepriklausomos Kroatijos Respublikos tarptautinio pripažinimo, o Serbija siekė nustatyti naujas sienas tose Kroatijos dalyse, kur daugumą arba įtakingą mažumą sudarė serbai, atskiriant šias teritorijas nuo Kroatijos. Serbijos vadovas S.Miloševičius buvo kaltinamas, kad siekia sukurti Didžiąją Serbiją ir suvienyti visus serbus. Karas santykinai išsivysčiusioje Europos šalyje buvo neįtikėtinai brutalus dabartiniams laikams.

[taisyti] Ištakos – Jugoslavijos irimas

Karas Kroatijoje prasidėjo dėl išaugusios nacionalizmo įtakos ir su tuo susijusių pastangų išardyti Jugoslavijos federaciją. Krizė Jugoslavijoje pradėjo ryškėti kartu su komunistinių valstybių Rytų Europoje silpnėjimu Šaltojo karo pabaigoje, ką simbolizavo Berlyno Sienos griuvimas 1989 m. Jugoslavijos komunistų partija, oficialiai vadinama Komunistų lyga ėmė prarasti savo ideologinius pagrindus.

1987 m. didžiausios ir daugiausia gyventojų turinčios Jugoslavijos respublikos Serbijos prezidentu tapo nacionalistinių pažiūrų Slobodanas Miloševičius. Devintojo dešimtmečio pabaigoje pradėtos represijos prieš albanų daugumą Serbijos Kosovo provincijoje įžiebė baimę, kad Serbija bandys išplėsti savo įtaką likusioje federacijos dalyje. Tuo pačiu metu turtingiausios Jugoslavijos respublikos Slovėnija ir Kroatija piktinosi tuo, kad jos turi subsidijuoti kitas, silpniau išsivysčiusias Jugoslavijos Federacijos dalis. Šios respublikos siekė decentralizacijos ir demokratijos, o S.Miloševičiaus vadovaujama Serbija pasisakė už centralizaciją ir komunistų partijos vadovaujančio vaidmens išlaikymą.

[taisyti] Karas su JNA

Kroatijai paskelbus nepriklausomybę Jugoslavijos Liaudies Armija (JNA) 1991 m. vasarą pradėjo atvirą karą prieš Kroatiją dėl Slavonijos miestų Osijeko, Vinkovci ir Vukovaro. 1991 m. rugsėjį JNA pradėjo plačią ofenzyvą ir iki spalio apgulė Adrijos miestą Dubrovniką bei užblokavo uostą. Kadangi per 1991 m. vasarą pasiektų susitarimų dėl ugnies nutraukimo nebuvo laikomasi, Jungtinės Tautos 1991 m. gruodžio viduryje nutarė nusiųsti taikos palaikymo pajėgas. Jungtinių Tautų taikos planui pritarė abi konflikto pusės. Pagal šį planą Jungtinių Tautų taikdariai turėjo atskirti kariaujančias puses, nuginkluoti serbų separatistus, o serbų apgyvendintiems regionams turėjo būti suteikta plati autonomija bei priimtas Europos Sąjungos standartus atitinkantis tautinių mažumų įstatymas.

[taisyti] Karas su serbų Krajina

Po 1991 m. karo tarp JNA ir Kroatijos vyriausybės dalyje Kroatijos teritorijos liko karo pradžioje paskelbta Krajinos serbų respublika. Serbų kontroliuojamos Kroatijos teritorija 1992 m. sausį sudarė 1/3 visos Kroatijos. Krajinos serbai buvo mažiau skaitlingi, tačiau gerai ginkluoti.

	Karių	Tankų	Šarvuočių	Pabūklų
Kroatija	85 000	290	250	1200
Krajina	35 000	300	120	440

1992 m. vasaryje prasidėjo Jungtinių Tautų taikdarių (14 000) išdėstymas. Taikdariai turėjo laikyti abi konflikto šalis už buvusios konfrontacijos linijos, užtikrinti ugnies nutraukimą ir surinkti serbų separatistų ginklus [1]. Deja, JT nesugebėjo vykdyti savo misijos – per 3 metus nebuvo jokių pastangų nuginkluoti serbus, tarp šalių nuolat kildavo konfliktai, o JT galėjo tik stebėti ir fiksuoti veiksmus.

Esant tokiai situacijai iki 1995 m. atrodė, kad Kroatija ilgam prarado savo dalis – Krajiną ir Slavoniją. Bijodama, kad tokia situacija neišliktų Kroatijos vadovybė ėmė ruoštis jėgos būdu užimti Krajiną. Su amerikiečių karinių patarėjų pagalba vyko aktyvus Kroatijos kariuomenės apmokymas. Nepaisant to, kad JT taikdariai vis dar prižiūrėjo paliaubų liniją, Kroatija 1995 m. rugpjūčio mėn. metė 100 000 karių armiją prieš Krajiną ir ją per keletą dienų užėmė. Šios ofenzyvos metu visi Krajinos gyventojai serbai išvyko arba buvo išvyti iš Krajinos (apie 150 000 serbų pabėgėlių pasitraukė į Serbiją ir serbų kontroliuojamą Bosniją [2]). Sprendžiant iš silpnos tarptautinės reakcijos, kai kurios didžiosios šalys (JAV, Vokietija) pritarė tokiam konflikto sprendimo būdui.[3]

[taisyti] Šaltiniai

[1] Lessons drawn from the Yugoslav conflict/ submitted by Sir Russel Johnston: report.- Paris, 1993 (WEU Document 1395).- p.23.
[2] R. Cohen Analysis:Trapped by geography, cursed by history, Serbs vent their anger at the West.- N.Y. Times News Service, 1995.
[3] K.Fedarko „The Guns of August“. Time.- August 14, 1995.- p.46.