Plunksnius
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Plunksnius – smogiamojo ginklo buožės variantas, kurio metalinė galva turi iki 16 radialių plunksnų (plokštelių). Dažniausiai plunksnų būdavo nuo 4 iki 8. Galva viršūnėje kartais turėdavo buką smaigalį, kuriuo buvo galimi buki dūriai. Plunksnų, kurios nereta būdavo trikampės, viršūnėmis būdavo lengviau pramušti ar įlenkti šarvus. Smogiant plunksnuota galva smūgis koncentruojamas mažesniame paviršiuje, negu apvalia paprastos buožės galva. Šis buožės patobulinimas pasidarė svarbus, kai Europoje vėl ėmė įsigalėti plokštiniai šarvai.
Plunksniai būdavo vienrankiai ir dvirankiai. Dvirankiai europietiški plunksniai neretai būdavo ilgakočiai (kotas iki 2 m ilgio). Plunksniaus kotas paprastai turėdavo žiediškus sustorėjimus, kurių viršutinis veikė kaip garda, o apatinis smogiant neleisdavo ginklui išsprūsti iš rankos.
Populiariausias plunksniaus variantas turėjo 6 plunksnas – tai vadinamasis šešiaplunksnis (rus. шестопёр). Rusijoje ankstyvieji (XIV a. vidurys) šešiaplunksniai dažnai būdavo apie 60 cm ilgio ir 1,8- 2,7 kg masės, plunksnos būdavo trikampio skerspjūvio. Vėliau (XV a. pradžia) ėmė gaminti dukart lengvesnius vienrankius šešiaplunksnius. Rusijoje plunksniai buvo gana paplitę XV-XVII aa..
Plunksniai angliškai vadinami flanged mace, o rusiškai – пернач. Vienas iš naujų rusiškų pistoletų pavadintas пернач – tai OC-33 Pernač (rus. ОЦ-33 Пернач).
Plunksniai kaip ir buožės neretai buvo valdžios simbolis, pvz., Rusijoje kazokų atamanai juos naudojo iki pilietinio karo 1918-1922 m.
