Tiesinė algebra
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tiesinė algebra — algebros šaka, nagrinėjanti vektorius, tiesines erdves, tiesines transformacijas ir tiesinių lygčių sistemas. Jos metodai panaudojami abstrakčiojoje algebroje bei funkcionalinėje analizėje.
Pirmasis tiesinės algebros uždavinys buvo tiesinių lygčių sistemų sprendimas. Tam teko įsivesti matricas ir determinantus, o tai savaime sukėlė poreikį turėti tiesines (vektorines) erdves. Dar 1833 m. V. Hamiltonas kompleksinius skaičius vaizdavo kaip taškus plokštumoje. Jis įvedė ir terminą vektorius. Matricų teoriją sukūrė A. Keli. 1844 ir 1862 m. veikaluose H. Grasmanas jau tiria tai, ką šiandien vadintume algebromis – ir tai yra, iš esmės, pirmoji algebrinių sistemų teorija. Tiesinės erdvės aksiomas suformulavo Dž. Peano.
[taisyti] Nuorodos
- Tiesinės algebros apžvalga (anglų k.);
- Tiesinės algebros priemonių rinkinys (anglų k.).
 |
Šis matematinis straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
