Šnekta
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Patua apibūdina nestandartine laikomą kalbą, nors formalaus lingvistinio apibrėžimo nėra. Priklausomai nuo atvejo, tai gali būti pidžinai, kreolų kalbos, tarmės ir kitos vietinės kalbos formos, tačiau šis terminas netinka žargonui ar slengui, kurie yra išskirtinio žodyno pagrindu susiformavusios kodinės kalbos formos. Terminas išreiškia ir klasinius skirtumus, egzistuojančius tarp kalbančiųjų patua ir vartojančiųjų standartinę, literatūrinę kalbą – akrolektą.
Nėra žinoma prancūziško žodžio patois kilmė. Vieni tyrėjai teigia, jog jis kilęs iš senovinės prancūzų kalbos žodžio patoier, reiškiančio „negrabiai, nemokšiškai elgtis“. Tuomet kalbinė prasmė galėjo kilti iš negrabios, suveltos kalbėjimo manieros. Pasak kitų mokslininkų, žodis kilo iš lotyniškojo patria (tėvynė), turint galvoje ribotą kalbos paplitimo arealą.
Prancūzijoje ir kitose frankofoniškose šalyse terminas „patua“ imtas vartoti 1634 m. apibūdinti neparyžietišką prancūzų kalbą, regionines kalbas ir tarmes, pvz., Bretanės, oksitanų ir Franko-Provensalio dialektus. Šis žodis išreiškia negatyvų požiūrį į šias kalbas, kaip į atsilikusias, provincialias ir analfabetiškas, todėl laikomas įžeidžiančiu. Tiesa, patys šių kalbų vartotojai gali kartais familiariai jas taip vadinti.
Dauguma šnekamųjų anglų kalbos formų, vartojamų Karibų regione, taip pat vadinamos patua, ypač Jamaikos kreolų tarmė. Šios patua dažnai laikomos anglų kalbos suvulgarinimu ar slengu, tačiau Jamaikos kalbą teisingiau laikyti kreolų kalba. Patua taip pat vartojama Kosta Rikos Atlanto pakrantėje.