Šokis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šokiai- choregr.kūriniai, kuriuose meniniai vaizdai kuriami vokalinės arba instrumentinės muzikos lydimais ritminiais judesiais. Šokiai atsirado pirmykštės bendruomenės santvarkos laikotarpiu. Dauguma liet. liaudies šokiai buvo susiję su kalendorinėmis, vestuvinėmis ir kt. apeigomis. Ilgainiai formavosi įvairūs jų žanrai, turtėjo šokių ir dainų instrumentinės muzikos melodijos, ritmika. Greta tradicinių liaudies šokių pastaraisiais amžiais Lietuvoje paplito kt. tautose atsiradę šokiai (polka, valsas, tango ir t.t.),kurie, liaudies šokami, įgavo savito liet. kolorito. Pramoginiai kitų tautų šokiai Lietuvoje buvo šokami jau XVI amžiuje. LDK kunigaikščio dvare Vilniuje ir didikų dvaruose pradėjo gastroliuoti užs. Baleto trupės, atsirado vietinių baleto m-lų, kuriuose buvo mokoma klasikinio ir charakterinio šokio. XVII a. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse paplito vad. aukštuomenės šokiai (polonezas, menuetas, gavotas). XIX a.pab. – XX a.pr. liaudies šokius pradėta rinkti ir rodyti scenoje.XX a. I pusėje išleista liaudies šokių rinkinių.Taryb.metais liaudies šokiai tapo vienu masiškiausių meno saviveiklos žanrų; jie stilizuojami, pritaikomi scenai, šokami per resp.dainų ir šokių šventes.Liaudies šokių elementai panaudojami balete, moderniajame šokyje.
Šokių įvairovė yra labai gausi ir įvairi. Ji skiriasi temperamentu, judesiais, šokėju skaičiumi ir stiliumi. Tai prikauso nuo tautos ir jos brožu. Šokio menas išsirutuliojo iš liaudiškų apeigų – šokių, skirtų padėkoti ir pagarbinti dievams. Vėliau šokis išsiskyrė į dvi funkcijas – tapo tiesiog malonumas, pramoga ir scenos menas, skirtas išreikšti emocijas, pademonstruoti kūno plastiką ir lankstumą.