Adoracija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Adoracija – Švč. Sakramento kultas. Ši sena Bažnyčios tradicija išreiškia ypatingą pagarbą Eucharistiniam Jėzui.
Adoracija paplito viduramžiais. Žmonės norėjo Kristaus atvaizdą (Šv. Ostijos pavidale) ne tik įsivaizduoti ir priimti jį Komunijos metu, bet nuolat, besimeldžiant, jį matyti. Pamaldų metu Švč. Sakramentas yra išstatomas kad matytųsi, dažniausiai patalpinamas į tabernakulį.
Kaip malda, adoracija turi tokias dalis: garbinimas, klausymasis, auka, pašventinimas, permaldavimas, bendruomeninė malda.
