Avarai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Avarai – klajoklių gentis, kilusi nuo Altajaus.
Praėjus maždaug amžiui po hunų imperijos žlugimo Altajuje pradėjo formuotis tiurkų valstybė ir tiurkai patraukė prie Aralo jūros, kur susidūrė su avarais. Tiurkų pastūmėti, avarai patraukė į vakarus. Netikėtai avarai puolė ir sumušė Bizantijos sąjungininkus sabirus, gyvenusius Šiaurės Kaukaze. Iš čia jie patraukė toliau į vakarus puldami Panonijoje gyvenusias germanų gentis – Gepidus bei Lombardus, kurie buvo priversti patraukti į dab. Italijos žemes bei pasiekdami Rytų Europą.
Įsitvirtinę derlingoje Panonijoje Avarai puldinėjo antus, iš to laikotarpio randama daug lobių – antai užkasinėjo savo turtą. Nugalėtus bulgarus ir slavus panaudodami kaip bazę, avarai patraukė į Centrinę Europą. VI a. avarų kaganatas įsikūrė Panonijos lygumoje. Avarai ne kartą siaubė Tiuringiją, Čekiją, Sileziją, slavų žemes prie Oderio ir Elbės.
Avarai dažniausiai kariavo nugalėtų genčių jėgomis. Slavus jie naudojo prieš Bizantiją. Nestoras pasakoja, kad avarai slavų moteris ne tik prievartavo, bet ir važinėjo jomis, pasikinkę vietoje arklių ir jaučių.
VII a. pradžioje avarų kaganatas ėmė silpti, su jais pradėjo kovą 623 m. sukilę vakariniai slavai, kurie sukūrė valstybę Moravijoje. 803 m. avarų kaganatas nustojo egzistuoti, neatlaikęs frankų imperatoriaus Karolio ir bulgarų puolimo.
Šiuo metu avarų kalba (tiurkų ar Š.Kaukazo kalbinė grupė – tebediskutuojama) kalbinės grupės kalba apie 600 000 Dagestano (pietinė Rusija – prieškaukazė), bei truputis Azerbaidžano, Kalmukijos ir Turkijos gyventojų.
[taisyti] Nuorodos
Žemėlapiai atspindintys avarų invaziją į Europą:
