Berlyno blokada
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Berlyno blokada vadinama sovietų okupacinės zonos viduryje buvusio Vakarų Berlyno blokada, kurią nuo 1948 m. birželio 24 iki 1949 m. gegužės 12 d. vykdė TSRS. Blokada buvo reakcija į valiutos reformą Vakarų okupacinėse zonose ir vakariniuose Berlyno sektoriuose. Vakarų valstybių atsakas buvo Vakarų Berlyno aprūpinimas per Berlyno oro tiltą.
[taisyti] Priešistorė
Po Antrojo pasaulinio karo sąjungininkai Vokietiją padalino į keturias okupacines zonas. Berlynas, kuris buvo sovietų okupacinėje zonoje taip pat buvo padalintas į keturis sektorius ir turėjo ypatingą statusą; jis buvo valdomas bendrai sukurtos sąjungininkų komendantūros. Sovietų supratimu Berlynas buvo sudėtinė jų okupacinės zonos dalis.
Sudarant sektorius nebuvo sutarta dėl susisiekimo kelių, o 1945 m. lapkrityje susitarta dėl trijų oro koridorių į Berlyną: po vieną iš Hamburgo, Frankfurto prie Maino ir Hanoverio.
Netrukus po karo pabaigos pradėjo ryškėti Rytų-Vakarų konfliktas bei didėjo prieštaravimai tarp Vakarų okupacinių valstybių, JAV, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos iš vienos pusės ir Tarybų Sąjungos iš kitos pusės, kurie užaštrėjo 1948 m. Prieštaraudama prieš Londono šešių valstybių konferencijos rekomendacijas, kuriose buvo numatoma sukurti Vakarų Vokietijoje federacinę valdymo sistemą, kovo 20 d. sovietų atstovai pasitraukė iš Berlyno valdymo tarybos bei pradėjo blokuoti privažiavimo kelius į Vakarų Berlyną, o Vakarai į tai atsakė oro tiltu. Birželio 16 d. Tarybų Sąjunga pasitraukė ir iš Berlyno sąjungininkų komendantūros.
 |
Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
