Branduolėlis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Branduolėlis (lot. nucleolus) – ląstelės interfaziniame branduolyje esantis kompaktiškas darinys, stipriai laužiantis šviesos spindulius. Daugiausia sudarytas iš ribonukleoproteidų. Dažniausiai yra sferinis, bet gali būti ir juostinis arba sudėtingos formos, sudarytas iš skirtingai besidažančių dalių. Jis aptinkamas vienaląsčių organizmų branduoliuose ir augalinėse bei gyvūninėse ląstelėse.
Paprastai būna 1-2 ovalūs ar apvalūs branduolėliai, kartais būna keletas, o augančiose žuvų kiaušialąstėse – daug. Branduolėlių skaičius, kaip ir jų dydis priklauso nuo ląstelės fiziologinės būsenos ir kinta. Branduolėlyje yra apie 80 proc. baltymų ir apie 15 proc. RNR. Mitozės metu branduolėlis virsta chromosomų kūnelaiis, o metafzėje ir anafazėje – jis nematomas. Atsiranda tik susidarant naujiems branduoliams.
[taisyti] Funkcijos
- Dalyvauja ribosomų dalelių susidarymo procese.
- Branduolėlyje prasideda RNR formavimasis.
