Gobio dykuma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Gobio dykuma (mongoliškai kirilica Говь, kiniškai 戈壁; pinyin gē bì) – didelė dykuma pietiniame Mongolijos ir šiauriniame Kinijos regionuose. Šiaurėje ji siekia Mongolijos lygumas ir stepes bei Altajaus kalnus, pietvakariuose – Tibeto plynaukštę. Dykumos plotas 1,3 mln. km². Po Sacharos tai antroji pagal dydį pasaulio dykuma.

Per metus Gobyje vidutiniškai iškrenta 10–250 mm kritulių. Kritulių kiekis vakarinėje dykumos dalyje mažesnis ir būna tik 10 mm per metus, o rytuose siekia iki 250 mm. Kritulių daugiausia būna vasarą. Gobio dykuma yra labai akmenuota, joje mažai smėlingų plotų. Šioje dykumoje dar galima pamatyti laukinių asilų.

Gobio dykumoje rasta daug paleontologijos mokslui svarbių fosilijų, įskaitant ir dinozaurų fosilijas.

[taisyti] Pavadinimas

"Gobio" pavadinimas yra dvireikšmis, nes Kinijoje ir Mongolijoje ši žodis vartojamas ne konkrečiai teritorijai apibrėžti, o kaip bendrinis uolėtos centrinės Azijos dykumos, kaip landšafto formos, apibūdinimas. Smėlėtos dykumos kiniškai vadinamos „šamo“, iš čia kilęs ir kitas Gobio dykumos pavadinimas (Šamo).

Kiniškai regionas dar vadinamas „han-hai“ (išdžiūvęs ežeras").

[taisyti] Išsaugojimas, ekologija

Dykumoje ir aplink ją esančiose žemėse gyvena daug gyvūnų, tokių kaip juodauodegė gazelė ir marmurinis šeškas. Atklysta ir snieginiai leopardai, rudosios meškos ir vilkai. Dykumoje taip pat auga prie sausros adaptavęsi krūmai ir žolė.

Teritorija yra jautri per ją važinėjančioms transporto priemonėms ir čia besiganančioms naminių gyvulių bandoms (žmogaus poveikis akivaizdesnis rytinėje Gobio dykumos dalyje, kur daugiau lietaus ir dėl to auginama daugiau gyvulių). Mongolijoje žolynai buvo nuėsti ožkų, kurias klajokliai piemenys augina kaip kašmyro vilnos šaltinį. Gyvulių privatizavimas ir urbanistinės ekonomikos sugriuvimas paskatino žmones grįžti prie senovinio kaimiško gyvenimo būdo; dėl to Gobio dykumoje labai padaugėjo klajoklių piemenų ir gyvulių.