Herbig-Haro objektas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

HH – 32 yra vienas ryškiausių tokių objektų (žalsvas, viršuje ir apačioje jį kuriančios žvaigždės). Viršutinis srautas atsitrenkia į tarpžvaigždinę medžiagą ir dėl susidūrimo metu išsiskiriančios energijos švyti baltai

Herbig-Haro objektas (angl. Herbig-Haro object arba stellar jet) – dujų ar dulkių srautas, ištekantis iš besiformuojančios naujos žvaigždės, neretai statmenas protoplanetiniam diskui. Šis spindulio ilgis gali daugelį tūkstančių kartų viršyti atstumą tarp Žemės ir Saulės. Ir toli nuo savo šaltinio spindulio srautas lieka „suglaustas“, jis neišsisklaido.

Dažniausiai spindulys būna ištisinis, tačiau jei besiformuojančioje žvaigždėje vyksta kokie nors specifiniai (neretai sunkiai paaiškinami) procesai, jis gali būti punktyrinis (panašus į automato seriją) ar turėti sudėtingą struktūrą.

Spindulio greitis siekia kelis tūkstančius kilometrų per sekundę. Visos jo medžiagos masė paprastai neviršija 1–40 Žemės masių. Palyginus su planetų ir žvaigždės mase tai labai nedaug. Apie tris ketvirtadalius dujų sudaro vandenilis, likusią dalį – daugiausia helis. Kitų elementų dalis neviršija vieno procento. Šie spinduliai maždaug dešimt kartų tankesni nei kiti tarpžvaigždiniai ūkai.

Šie spinduliai yra trumpalaikiai dariniai, egzistuojantys tik kelis tūkstančius metų.

Didžiąją dalį (apie aštuoniasdešimt procentų) žinomų spindulių formuoja dvinarės sistemos.

Pirmieji šiuos spindulius nuodugniai tyrę astronomai buvo George Herbig ir Guillermo Haro. Todėl tokie spinduliai kataloguose turi priešdėlį HH – Herbig-Haro objektas. Tokie objektai buvo atrasti dar devynioliktame amžiuje, tačiau nuodugniai juos tirti tapo įmanoma palyginus neseniai.

[taisyti] Pavyzdžiai

[taisyti] HH – 30

HH-30

HH-30 yra maždaug 450 šviesmečių Tauro žvaigždyne. Jo ilgis – maždaug 500–800 atstumų tarp Saulės ir Žemės. Nuotraukoje matyti, jog šis spindulys (rausvas) yra statmenas besiformuojančios planetų sistemos protoplanetiniam diskui (žalias).)

[taisyti] HH – 47

HH – 47

Šis spindulys yra, nutolęs apie 1500 šviesmečių, yra daug ilgesnis (ne mažiau 8000 atstumų tarp Saulės ir Žemės). Spinduliuojanti protožvaigždė (manoma, kad dvinarė) yra apatiniame kairiąjame kampe. Literatūroje rašoma, jog ši žvaigždė (manoma, kad dvinarė) „dreba“, sukeldama spindulyje smūgines bangas. Šio proceso metu išsiskiriančios energijos pakanka spinduliui švytėti. Energija išsiskiria spindulio medžiagai susiduriant su nejudančiomis aplinkos dalelėmis smūgio bangai plintant. Spindulys kerta gana tankų kosminių dujų regioną. Manoma jog ten jis susiduria su didesnio tankio medžiaga, ir susidūrimo metu išsiskirianti energija sukelia šios dalies švytėjimą.

[taisyti] Dar žiūrėti

Nepalyginamai didesnio masto, tačiau išoriškai šiek tiek panašus reiškinys yra realityvistinis spindulys.

[taisyti] Literatūra

1. Hubble tinklalapis, H30, H47
2. Hubble tinklalapis, H32
3. Reipurth B., Heathcote S. (1997), 50 Years of Herbig-Haro Research. From discovery to HST, Herbig-Haro Flows and the Birth of Stars; IAU Symposium No. 182, Edited by Bo Reipurth and Claude Bertout. Kluwer Academic Publishers, 1997, p. 3-18
4. Bally J., Morse J., Reipurth B. (1995), The Birth of Stars: Herbig-Haro Jets, Accretion and Proto-Planetary Disks, Science with the Hubble Space Telescope -- II, Eds: P. Benvenuti, F. D. Macchetto, and E. J. Schreier
5. Dopita, M. (1978), The Herbig-Haro objects in the GUM Nebula, Astronomy and Astrophysics, vol. 63, no. 1-2, Feb. 1978, p. 237-241
6. Brugel E.W., Boehm K.H., Mannery E. (1981), Emission line spectra of Herbig-Haro objects, Astrophysical Journal Supplement Series, vol. 47, p. 117-138
7. Bacciotti F., Eislöffel J., (1999), Ionization and density along the beams of Herbig-Haro jets, Astronomy and Astrophysics, v.342, p.717-735
8. Giulbudagian, A. L. (1984), On a connection between Herbig-Haro objects and flare stars in the neighborhood of the sun, Astrofizika, vol. 20, Mar.-Apr. 1984, p. 277-281
9. Lada C.J. (1987), Star formation – From OB associations to protostars, in Star forming regions; Proceedings of the Symposium, Tokyo, Japan, Nov. 11-15, 1985 (A87-45601 20-90). Dordrecht, D. Reidel Publishing Co., 1987, p. 1-17
10. Andre P., Ward-Thompson D., Barsony M. (1993), Submillimeter continuum observations of Rho Ophiuchi A – The candidate protostar VLA 1623 and prestellar clumps, Astrophysical Journal, vol. 406, p. 122-141
11. Reipurth B., Rodríguez L.F., Anglada G., Bally J. (2004), Radio Continuum Jets from Protostellar Objects, Astronomical Journal, v. 127, p. 1736-1746