Interpeliacija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Interpeliacija (lot. interpellatio – „kalbos pertraukimas“) – įstatymų leidimo valdžią turinčio vyriausybės organo (parlamento) deputato ar jų grupės paklausimas vykdomąją valdžią turinčiam organui (vyriausybei) ar jo nariui tam tikru jų veiklos klausimu.
Interpeliacija gali būti nepasitikėjimo Vyriausybe pareiškimas.
- Parlamento sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui, taip pat pateikti nutarimo projektą dėl nepasitikėjimo Vyriausybe.
- Parlamentas, apsvarstęs Ministro Pirmininko ar ministro atsakymą į interpeliaciją arba Vyriausybės atsakymą į nutarimo dėl nepasitikėjimo projektą, gali nutarti, jog atsakymas yra nepatenkinamas, ir daugiau kaip pusės parlamento narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku, ministru arba Vyriausybe.
- Pareiškus nepasitikėjimą Ministru Pirmininku, ministru arba Vyriausybe, Ministras Pirmininkas, ministras arba Vyriausybė privalo tą pačią dieną atsistatydinti.
- Kai Parlamentas pareiškia nepasitikėjimą Ministru Pirmininku, atsistatydina visa Vyriausybė. Šiuo atveju Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko pareigas paveda eiti kitam Vyriausybės nariui, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.
[taisyti] Pavedimas laikinai eiti pareigas
Kai Parlamentas pareiškia nepasitikėjimą ministru, Respublikos Prezidentas paveda eiti šias pareigas kitam ministrui, kol bus paskirtas ir prisaikdintas naujas ministras. Šiuo atveju Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų pateikia Respublikos Prezidentui naują ministro kandidatūrą.
