Istorijos filosofija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
|
GALIMI TEISIŲ PAŽEIDIMAI |
 Straipsnio tekstas tikriausiai pažeidžia autorines teises, nes, gali būti, jog, neturint sutikimo, yra kopijuotas iš |
|
Puslapis kol kas yra stebimas, prašome jo neredaguoti. Jeigu gautas leidimas kopijuoti medžiagą, sutinkant su Vikipedijos licencijos sąlygom ar esate autorinių teisių savininkas, prašome tai parašyti diskusijų puslapyje. Primename, kad medžiagos kopijavimas, neturint autorinių teisių turėtojo raštiško leidimo, galimai pažeidžia Vikipedijos taisykles. Vartotojų, daug kartų pažeidusių autorines teises, dalyvavimo Vikipedijoje teisės gali būti laikinai apribotos. Jei nebuvo gautas leidimas kopijuoti medžiagą, prašome aprašyti bent nepilną, bet konkretų tekstą šiame straipsnyje, kitaip puslapis bus ištrintas. Jei išaiškės, kad autorinės teisės nepažeistos, bus atstatytas prieš tai buvęs turinys. Prieš tai buvusį turinį dar galima rasti istorijos puslapyje. |
Žinoma, šie pirmieji istorikai naudojasi kitų pasakojimais bei pranešimais. Istorikai susieją į vieną daiktą visą, kas išsibarstę ir nykstama. Tokiai pirmapradei istorijai nepriklauso sakmės, liaudies dainos, padavimai, nes visa tai dar yra migloti tamsių tautų vaizdiniai. Tuo tarpu mus domina tautos, kurios žinojo, kas jos buvo ir ko jos norėjo. Šie pirmieji istorikai savo dabarties įvykius, poelgius ir būsenas performuoja į vaizduotės kūrinį. Todėl tokių istorinių veikalų turinys pagal savo išorinią apimtį negali būti didelis; kas yra gyva ir reikšminga juos supančioje aplinkoje, duoda jiems tikrąją medžiagą. Istorikas aprašinėja visa, kame jis daugiau ar mažiau dalyvavo, ar bent jau tai, ką jis išgyveno. Tai vis neilgi laikotarpiai, individualūs žmonės ir įvykiai, o pavieniai nereflentuoti bruožai, iš kurių jis komponuoja savo paveikslą, ir bendras vaizdas atrodo toks, kokį jis matė pats arba sukūrė iš kitų mačiusiųjų pasakojimų ir pateikė palikuonių vaizduotei. Bet jeigu čia sakoma, kad toks istorikas nedalyvauja, o veikia patys asmenys ar tautos, ar tokiam teiginiui neprieštarauja kalbos, kurias mes skaitome. Tačiau kalbos yra žmonių veiksmai, be to labai reikšmingi veiksmai. Žinoma, žmonės dažnai sako, jog tai buvo tiktai šnekos, ir šitaip nori parodyti jų nekaltumą. Tokios kalbos galų galais yra plepalai, o plepalai turi tą svarbų pranašumą, kad jie yra nekalti. Tačiau tokios kalbos, kuriomis viena tauta kreipiasi į kitą, arba kalbos, kuriomis kreipiamasi į tautas ir valdovus, yra neatskiriama istorijos, ypač senovės, dalis. Kalbose, istorikų priskiriamose tiems žmonėms, išreiškiama ne kokia nors jiems svetima pasaulėžiūra, o pačių oratorių kultūra. Yra istorija, kurios išdėstymas pakyla virš dabarties ne laiko, o dvasios požiūriu. Reikėtų apžvelgti visą kurios nors tautos šalies ar viso pasaulio istoriją, žodžiu, tai, ką mes vadiname visuotinę istoriją. Istorikai apdoroja istorinę medžiagą remdamasis savo dvasia, kuri skiriasi nuo šios medžiagos turinio dvasios. Autorius vadovaujasi interpretuodamas iš dalies jo aprašomų veiksmų ir įvykių turinį bei tikslus. Kiekvienas istorikas čia linkęs sukurti savo stilių ir manierą. Kiekvienas iš mūsų stengiasi sugalvoti ką nors ypatinga, todėl, užuot rašę istoriją mes visuomet stengiamės išsiaiškinti kaip istorija turėtų būti rašoma. Ši pirma istorijos rūšis artima pirmąjam istoriografijos tipui, jeigu keliamas vienintelis tikslas išdėstyti visą kurios nors šalies istoriją, žinoma, geriausia, kai tokie istorikai priartėja prie pirmojo tipo istorikų ir rašo taip akivaizdžiai, kad skaitytojui gali pasirodyti, jog apie įvykius pasakoja amžininkai ir tų įvykių liudininkai. Tačiau tonas, kuris turi būti būdingas individui, priklausančiam tam tikrai kultūrai, dažnai modifikuojasi taip, kad jis nebeatitinka aprašomų laikų dvasios. Istorija, kur keliamas tikslas apžvelgti ilgus laiko tarpsnius arba visą pasaulio istoriją, iš tikrųjų turi atsisakyti tikrovės vaizdavimo. Istorija, kai nukrypstama į praeitį ir domimės mums tolimu pasauliu, dvasiai atsiveria tokia dabartis, kuri, būdama pačios dvasios produktas, yra atpildas už jos pastangas. Įvykiai yra įvairūs, tačiau visa, kas juose visuotina, rišlu, kas sudaro jų vidų, yra viena. O ar tokios istorijos yra iš tikrųjų įdomios ir gyvastingos, priklauso nuo paties autoriaus dvasios. Čia ypač derėtų paminėti moralinį pamokymą, kurį teikia istorija ir dėl kurio ji neretai ir buvo rašoma. Nors galima sakyti, kad gėrio pavyzdžiai taurina charakterį. Valdovams, valstybės vyrams ir tautoms patariama mokytis iš istorinės patirties. Tačiau patirtis ir istorija moko, kad tautos ir vyriausybės iš istorijos neišmoko niekada nieko ir nepaisė pamokymų. Pasaulio įvykių maišatyje negali pagelbėti joks prisiminimas apie panašias aplinkybes, nes koks nors blyškus prisiminimas yra bejėgis palyginti su dabarties laisve ir gyvastingumu. Todėl viena istorija pakeičia kitą: medžiaga prieinama kiekvienam rašytojui, kiekvienas gali lengvai laikyti save sugebančiu ją sutvarkyti, apdoroti. Kai tokios istorijos nusibosdavo, buvo dažnai sugrįžtama prie kokio nors įvykio visapusiško aprašymo. Trečia yra kritinė istorija. Čia dėstoma ne pati istorija, o istorijos istorija, pateikiamas istorinių pasakojimų vertinimas, tyrinėjama jų tiesa ir patikimumas. Išskirtinis dalykas, kuris čia slypi ir privalo slypėti, yra rašytojo įžvalgumas. Prancūzai šioje srityje pateikė daug fundamentalių ir protingų darbų. Vokiečių filologijos istorijos veikalus užvaldė vadinamoji aukštesnioji kritika. Į istoriją įsibrauna įvairiausios nesąmonės- tuščios vaizduotės padariniai. Yra kitas būdas istorijoje surasti dabartį, kai istoriniai faktai pakeičiami subjektyviais prasimanymais, kurie laikomi tuo patikimesniais, kuo jie įžūlesni. Paskutinioji istorija, kuri tuojau pat pasirodo esanti neišbaigta, dalinė. Ji remiasi bendrais požiūriais. Mūsų laikais šis sąvokų istorijos tipas buvo vis labiau gvildenamas ir laikomas svarbiausiu. Tokios atšakos siejasi su tautos istorijos visuma, ir viskas priklauso nuo to, ar atskleidžiamas visumos rišlumas, ar tos visumos ieškoma tik atsitiktiniuose ryšiuose. Pastaruoju atveju jie pasirodo tik kaip atsitiktiniai gyvenimo fragmentai. Istorija siekia atskleisti bendrą visumos vaizdą, reikia pasakyti, kad, jeigu toks bendras vaizdas iš tikrųjų teisingas, jis yra pati įvykių ir faktų siela. Filosofinę istoriją reikėtų paaiškinti ir pateisinti. Apskritai istorijos filosofija yra ne kas kita kaip mąstantis jos stebėjimas. Tačiau be mąstymo mes apsieiti niekaip negalime, kaip tik mąstymu mes skiriamės nuo gyvulio; ir juslėse, ir pažinime, ir instinktuose, ir valioje, kiek jie yra žmogiški, glūdi mąstymas. Tačiau ši apeliacija į mąstymą čia gali pasirodyti nepakankama, nes istorijoje mąstymas pavaldus esamybei ir faktams, nuo jų priklauso ir yra jais grindžiamas, tuo tarpu filosofijai, priešingai, priskiriamos savarankiškos mintys, kurias spekuliatyvinis protas pagimdo pats iš savęs, nepaisydamas to, kas yra. Visų pirma mes turime atsiminti, kad mūsų objektas, pasaulinė istorija. Pasaulis apima fizinę ir psichinę gamtą: fizinė gamta taip pat turi įtakos pasaulinei istorijai. Mes privalome iš pradžių apžvelgti kaip kuriuos abstrakčius dvasios prigimties apibrėžtumus. Taigi čia mes turime parodyti: a) kokie yra dvasios prigimties abstragtieji apibrėžimai; b) kokių priemonių reikia dvasiai, kad ji galėtų įkūnyti savo idėją; a) pagaliau apžvelgti formą, kuri yra tobuliausias dvasios įkūnijimas tikrovėje- valstybę. Filosofija žino, kad laisvė yra vienintelė dvasios tiesa. Dvasia yra su-savimi-būtis. O kaip tik tai ir yra laisvė, nes jeigu aš esu priklausomas, esu pririštas prie kito, vadinasi jau nesu aš; negaliu būti be ko nors išoriška; aš laisvas tada kai esu su savimi. Pasaulio istorija yra pažanga laisvės suvokimo vyksme- pažanga, kurią mes turime pažinti kaip būtiną. Laisvė visų pirma yra vidinė sąvoka, kuri istorijoje tiesiogiai atsiveria mūsų akimis ir save parodo. Tiesioginis istorijos vaizdas mus įtikina, jog žmonių poelgius remia jų poreikiai, aistros, interesai. Poreikiai yra šito veiklos spektaklio varomosios jėgos. Aistros, individualistiniai tikslai egoizmo patenkinimas yra visagaliai. Matydami dėl to užgriūvančias nelaimes, blogį, žmogaus dvasios sukurtų klestinčių valstybių žūtį, mes galime jausti tik gilų liūdesį dėl tokio netvarumo, o kadangi šita žūtis yra ne tik gamtos, bet ir žmogaus valios padarinys, galų gale toks reginys pažadina mumyse moralinę graužatį ir ima piktinti mūsų gerąją dvasią. Apžvelgiant, tokių nelaimių patyrė didingiausios tautos ir valstybės bei pavieniai dori asmenys, galime nutapyti siaubingą šių padarinių paveikslą. Trumpa pasaulinės istorijos eiga: Abstraktus kitimas, apskritai vykstantis istorijoje, jau seniai buvo suvoktas bendru pavidalu ta prasme, kad būseną, kurioje tariamai egzistuoja ar egzistavo tobula laisvė ir teisė. Tačiau tai buvo tik spėliojimai apie istorinę egzistenciją, patys savaime migloti ir pagrįsti hipotezes kuriančia refleksija. Kitas požiūris, pretenduoja pasirodyti esąs ne prielaida susijusi su mintimi, bet istorinis, be to, visiškai patikimas faktas. Čia kartojama mintis apie pirmapradę žmogaus rojaus būseną, mintis, kuri ir anksčiau buvo puoselėjima teologų, tačiau ši mintis buvo formuojama dėl kitų poreikių. Filosofiškai nagrinėti verta tik tokį požiūrį, kuriuo remiantis istorija prasideda tik nuo to laiko, kai pasaulyje pradeda reikštis protingumas, o ne tada, kai jis yra tik galimybė savyje,- t.y. tada, kai egzistuoja tokia būsena, kurioje protingumas pasireiškia per sąmonę, valią ir veiksmą. Kadangi mes turime reikalą tik su dvasios idėja ir viską pasaulio istorijoje nagrinėjame tik kaip jos apraišką, apžvelgdami praeitį, kad ir kokia didelė ji būtų, turime reikalą tik su dabartimi, nes filosofija, užsiimanti vien tiesa, turi rūpintis amžinąja dabartimi. Visa, kas buvo praeityje, jai neprarasta, nes idėja visada akivaizdi, dvasia nemari, t.y. ji nenustoja egzistuoti ir nėra tai, ko dar nėra, bet savo esme egzistuoja dabar.
