Jeruzalės šventykla
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jeruzalės šventykla (Šventoji šventykla; heb. בית המקדש Bet HaMikdaš) – karaliaus Saliamono Jeruzalėje prieš maždaug 3000 metų pastatyta šventykla. Šventykla turėjo pakeisti Mozės tabernakulį – laikinąją palapinę, kurioje iki tol žydai aukojo savo aukas. Prie Jeruzalės šventyklos statybos prisidėjo ir karalius Dovydas, Saliamono tėvas, kuris prieš mirtį parūpino daug statybinių medžiagų statyboms. Senajame Testamente teigiama, kad pats karalius Dovydas negalėjo Jeruzalėje pastatyti Šventyklos, nes jam Dievas to neleido dėl per didelio nužudytų priešų skaičiaus.
[taisyti] Pastatymas, sugriovimas ir atstatymas
Pirmiausia karaliaus Dovydo buvo pastatytas pirmasis šventyklos altorius, ant kurio žydai aukojo savo deginamasias aukas. Vėliau jo sūnus Saliamonas, padaręs statybos planą, pradėjo šventyklos statybas. Tačiau Babilono karalius Nabuchodonosaras 586 m. pr.Kr. sunaikino šventyklą bei išvarė žydus į Babilono vergovę.
Antrasis šventyklos atstatymas prasidėjo apie 536 pr.Kr. žydams sugrįžus iš Babilono vergovės. Šventykla buvo visiškai atstatyta 515 m. pr. m. e. kovo 12 d., tačiau apie 63 m.pr.Kr. buvo apiplėšta užėjus Romos Imperijos armijai, kuriai vadovavo Romos karvedys Pompėjus (nors romėnams lojalus metraštininkas Juozapą Flavijų tvirtino, kad Pompėjus nieko nepaėmė iš Šventyklos arba jos saugyklų).
Trečiasis šventyklos atstatymas vyko Erodo Didžiojo laikais apie 19 pr.Kr. Atlikus milžinišką šventyklos renovaciją ji pagražėjo, padidėjo jos plotas. Tačiau vėl užėjus Romos Imperijos armijai, vadovaujamai Tito, šventykla buvo visiškai sugriauta 70 m. ir tebėra neatstatyta iki šiol.
