Ksaveras Bogušas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ksaveras Bogušas (Bohusz; 1746 m. sausio 1 d. Vaisgeniuose (Ukmergės r.) – 1820 m. balandžio 4 d. Varšuvoje) – kultūros tyrinėtojas, publicistas.
[taisyti] Biografija
Studijavo Vilniaus akademijoje ir Romoje. Nuo 1761 m. jėzuitas, 1768 m. įšventintas kunigu. 1773–80 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininko A. Tyzenhauzo sekretorius, 1780–82 m. Lietuvos tribunolo pirmininkas. Rėmė T. Kosčiuškos sukilimą, rusų suimtas, 1794–95 m. kalintas Smolenske. 1803–1804 m. Lietuvos mokyklų generalinis vizitatorius. 1804 m. apsigyveno Varšuvoje, buvo teisėju, įsitraukė į Mokslo bičiulių draugijos veiklą.
Rašė lenkiškai. Išleido studiją O początkach narodu i języka litewskiego (“Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę”, 1808). Joje skelbė ir gynė lietuvių tautos ir kalbos senumo bei savaimingumo idėją, lietuvių kalbą laikė verta viešo vartojimo, turinčia rašto ir literatūros kalbai būtinų išgalių, kurias iliustravo poetinės kūrybos (originalios, vertimų iš antikinių autorių) pavyzdžiais. Studija susilaukė plataus rezonanso, veikė tautinį, pilietinį ir kultūrinį lietuvių sąmonėjimą, ji buvo paskelbta rusiškai (1811), rankraščiuose liko jos vertimai į vokiečių ir prancūzų k.
K.Bogušas teigė, kad lietuvių kalba turėjusi savo raštą, tačiau šis per amžius neišlikęs, ir pateikė 4 eilutes Ovidijaus ir 30 eilučių Vergilijaus kūrinių vertimų į lietuvių kalbą “laimingai išlikusias” nuotrupas.
Parašė kelionių įspūdžių Dziennik podróży (“Kelionės dienoraštis”, išleista 1903), Baro konfederacijos istoriją (rankraštis neišliko), M. Počobuto ir J. Chreptavičiaus biografijas, atsiminimų apie A. Tyzenhauzą (paskelbta 1820).
