Leksikologija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Leksikologija – (gr. leksikos „priklausantis žodžiui“ ir logos „mokslas“) – kalbotyros šaka, tyrinėjanti kalbos žodyną (leksiką). Terminas leksikologija atsirado apie 1820 m., nors leksikologija buvo užsiiminėjama ir anksčiau.
Leksikologija tyrinėja kalbos leksiką kaip tam tikrą sistemą, tarp kurios elementų egzistuoja dialektiniai ryšiai. Leksikos objektas yra žodis. Ji tyrinėja pačius žodžius, jai rūpi atskleisti tam tikrus žodžio, kaip žmonių bendravimo priemonės, aspektus.
Leksikologijos uždaviniai:
Apibrėžti žodį, nusakyti žodžio funkcijas, tyrinėti ir aprašyti žodžių reikšmes, tyrinėti žodžio kilmę.
Charakterizuoti žodžius vartojimo ploto, vartojimo sferų požiūriu. Tirti leksiką raidos požiūriu. Analizuoti žodyno sudėtį.
- Bendroji leksikologija – leksikologija, tirianti įvairių kalbų žodyno reiškinius, sprendžianti problemas, bendras visų kalbų leksikai.
- Specialioji leksikologija – leksikologija, nagrinėjanti vienos kurios nors kalbos leksiką.
- Lyginamoji leksikologija – tirianti įvairių kalbų leksikos bendrumus ir skirtumus.
- Kompiuterinė leksikologija užsiima kompiuteriniais žodynų ir jų turinio tyrimais.
Leksikologijai artima sritis yra leksikografija – žodynų sudarinėjimo teorija ir praktika.
