Melodija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Melodija – svarbiausias homofoninės muzikos komponentas, savaip – ne žodžiais, o muzikiniais garsais išreiškiantis nuotaiką, jausmus, mintis. Melodijos gali būti lyrinės, lėtos, ramios arba gyvos, greitos, nuotaikingos, gali skambėti šviesiai, linksmai, džiugiai, šventiškai, iškilmingai, galingai, gali skambėti ir ilgesingai, liūdnai, sielvartingai, net tragiškai.
Melodijos pagrindas – garsų aukštumas, arba, kitaip sakant, įvairaus aukštumo garsų santykiavimas ir jų darna. Kai gerai įsiklausai, girdi, kaip gražiai melodijos garsai tai kyla aukštyn, tai leidžiasi, juda laipsniškai arba šuoliais, sudaro įvarius tarsi kalnų reljefas vingius. Kiekvienas melodijos vingis kaip kokia sakinio dalis ar atokvėpis išreiškia kažkurią minties dalelę. Muzikoje tai vadinama melodinėmis intonacijomis. Melodinių intonacijų savitumas, grožius, įvairovė lemia ir visos melodijos grožį bei originalumą.
Atidžiai sekant melodiją, ypač lėtą, lengva pastebėti, kad kildama aukštyn, ji skaidrėja, šviesėja, pasidaro aktyvesnė, o leisdamasi žemyn – tamsėja, darosi ramesnė, kartais įgauna net liūdesio atspalvį. Jeigu melodijoje vyrauja kylančių garsų intonacijos – ji šviesesnė, džiugesnė, jeigu krintančių garsų – ji tamsesnė, liudnesnė. Šuoliai melodijai suteikia nepastovumo, platumo, erdvės įspudį, o laipsniškas garsų judėjimas – ramumo, pastovumo įspųdį.
 |
Šis straipsnis apie muziką yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
