Netradicinės indoeuropiečių kilmės teorijos
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Netradicinės indoeuropiečių kilmės teorijos yra tokios teorijos, kurios prieštarauja XX a. pabaigoje vyravusioms indoeuropiečių kilmės teorijoms – T.Gamkrelidzės-V.Ivanovo, M.Gimbutienės, C.Renfrew ir kitų teorijoms. Viena jų buvo sukurta dar apie 1930 m. ir siūlė indoeuropietiško bendrumo ištakų ieškoti gerokai anksčiau nei po to siūlytos – paleolitinėje – senojo akmens amžiaus – Aurignac kultūroje vyravusioje vakarų Europoje iki ledynmečio.
Tradicinis modelis aiškinantis indoeuropiečių kalbinį bendrumą, kurį XIX a. sukūrė lingvistai, naudoja jų protėvynės ir prokalbės sąvokas. Pastaruoju metu indoeuropeistikoje įsigali požiūris, kad šis bendrumas yra kito gyvenimo būdo, susijusio su žemdirbystės ir gyvulininkystės plėtote, neolitinės slinkties pasekmė (C.Renfrew).
Protėvynė tapatinama su jų susiformavimo regionu, beje buvusio daugiakalbiu, o prokalbės, kaip vienintelės pirminės kalbos sampratos tokiu būdu tenka atsisakyti, prokalbės sampratą keičiant į sudėtingą palaipsniui evoliucionavusių mezolitinių medžiotojiškų-žvejiškų kalbų visumą, dariusią įtakas visomis geografinėmis kryptimis. Tokiu būdu indeoeuropietiškos kalbos susiformavimas – procesas, kurio metu vietinei, nostratinio substrato kalbai ženklią įtaką padarė žemdirbystės ir gyvulininkystės technologijų perėmimas. Šių procesų požiūriu itin įdomi menkas įtakas patyrusi baskų kalba bei fino-ugrų kalbų neolitinė evoliucija. Alternatyvios teorijos nėra pakankamai argumentuotos, kadangi nėra pakankamai tvirta ir vieninga nostratinė kalbos teorija, daug problemų kyla dėl kalbinių reiškinių, leksikos susidarymo chronologizacijos.
[taisyti] Nuorodos
Kiti mokslai ir jų šakos apie indoeuropiečių problemą:
 |
Šis straipsnis apie kalbotyrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
