Nevėžio žemuma
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nevėžio žemuma – moreninė lyguma Vidurio Lietuvoje, Nevėžio baseine, tarp Rytų Žemaičių plynaukštės, Vilkijos ir Viešintų kalvagūbrių; Vidurio žemumos dalis. Apima Kėdainių, Kauno ir Panevėžio rajonus. Šiaurinė riba neryški; sutartine riba laikoma Nevėžio ir Lėvens vandenskyra. Paviršius formavosi tirpstant ir traukiantis pleistoceno paskutinio ledynmečio ledyno Nevėžio plaštakai. Yra trijų lygmenų: 80-90 m (pavyzdžiui, Traupio lyguma), 70-80 m (Pagirių lyguma) ir ~65 m (abipus Nevėžio slėnio). Apatinio lygmens lyguma didžiausia, ją paįvairina dienovidinių krypties gūbriškos kalvos arba gūbriai (ledyno plaštakos šoniniai moreniniai dariniai; pvz., Ramygalos, Šilgalių, Lančiūnavos, Truskavos gūbriai kyla ~10 m virš aplinkinių pašlapusių lygumos plotų) arba riedulingi ruožai, o žemumos šiaurėje – upių senslėniai. Apatinio lygmens lygumoje yra smėliu užpiltų plotų. Nevėžis kerta visų trijų lygmenų lygumas. Nevėžio žemumos upių tinklas tankus, tačiau jos nevandeningos. Yra nenuotakių plotų. Dirvožemiai vėlėniniai glėjiški ir vėlėniniai glėjiniai. Nevėžio žemuma gana miškinga. Kraštovaizdžiai sukultūrinti, intensyviai naudojama žemdirystei ir gyvulininkystei. Būdingi monotoniški peizažai: visiškai plokščia plyna lyguma, vietomis paįvairinta gūbrių ar apaugusi mišku. Gražesni pezažai atsiveria upių (ypač Nevėžio) slėnių šlaituose.
