Pagirnis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pagirnis – girnų dievas. Vardas kilęs nuo girnų akmens, kuriuo malami grūdai. Po girnomis buvo saugoma jam skirta, medine tvorele aptverta, buveinė.
Šiam dievui vyrai aukojo 3 kartus per metus paršą arba jautį, o moterys – gaidį. Vyrų aukojimuose buvo draudžiama dalyvauti moterims, o moterų – vyrams. Nuotakai būdavo leidžiama valdyti namus tik po to, kai ji paaukodavo šiam dievui duonos kepalą ir rankšluostį.
Dievo Pagirnio vaizdiniai artimai siejasi su žalčių kultu ir pats jis vaizduojamas žalčio pavidalu, kartais išlįsdavęs iš savo užkampių, bet dažniausiai gyvenęs nematomas, įsirausęs žemėje. Žmonės žalčius laikė namuose ir labai jais rūpinosi – tikėta, kad, nuskriaudus žaltį, juos ištiks nelaimė. Pagirniui skirta žemė paprastai buvo laikoma juoduose moliniuose ar mediniuose induose, kai kada be indo po medžio dangčiu. Jei tai žemei kas nepareikšdavo pagarbos, dievas dingdavęs. Jei kas paniekindavo dievą Pagirnį, jis smaugdavęs kūdikius, kenkdavęs gyvuliams. Primynęs jį, žmogus ar gyvulys numirdavęs. Jei kas Pagirnį be reikalo paliesdavo, tam ranką sutraukdavo, kai kada ji nudžiūdavo. Taip pat manyta, jog žalčiuose slypi mirusiųjų vėlės, dėl to lietuviai per svarbiausias šventes, norėdami pavaišinti tariamai atsilankančias mirusiųjų vėles, žalčiams keldavo puotas, o vietos namo kampe po girnomis, prie krosnies, kur jie gyveno, buvo labai gerbiamos. Jose statomi žalčių atvaizdai.
[taisyti] Legendos
- Vadoklių kaime viena moteris, atitekėjusi iš kitur ir nepažindama vietinių dievų, anksti rytą ėjusi prie židinio, o apie jį apsisukęs žaltys tol jos prie židinio neprileido, kol ji, vienos senutės pamokyta, nepapylė miltų saujos dievų garbei po girnomis.
- Baltalaukyje vienas žemdirbys, neturintis įpročio garbinti deives, išsinuomojo iš dievus garbinančio žmogaus lauką, apsėjo jį, o rudenį susivežė į klojimą javus, pilnus žalčių. Dievus garbinantis žmogus pasakė, jog žemė, kurią apsėjo, nebuvo pagerbta tinkama dovana. Todėl buvo patarta truputį parvežtų į klojimą javų išbarstyti po lauką. Kai žemdirbys tai padarė, žalčiai išnyko.
