Pavandenė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
- Kitos reikšmės – Pavandenė (reikšmės).
Pavandenė | ||||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Koordinatės |
|
|||||||||||||||
Savivaldybė | Telšių rajonas | |||||||||||||||
|
Pavandenė – miestelis Telšių rajone, 10 km į rytus nuo Varnių. Yra medinė Šv. Onos bažnyčia (pastatyta 1802 m.), veikia pagrindinė mokykla.
[taisyti] Istorija
Pavandenė žinoma nuo XIV amžiaus; apie 1400 m. miestelis buvęs Pavandenės valsčiumi. Anot istoriko R. Krasausko, Vytautui atidavus Žemaičių vyskupui Medininkų valsčių, to valsčiaus ir pavieto vėliava su administracija greičiausiai buvusi perkelta į gretimą Pavandenę. 1494 m. spalio 6 d. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras savo bajorui Martynui Jokūbaičiui užrašė Pavandenės valsčiuje esantį Viekšnių dvarelį. 1567 m. karinės prievolės sąrašuose Pavandenės valsčius žymimas drauge su Karklėnų valsčiumi.
Yra išlikęs 1596 m. Pavandenės dvaro inventorius, surašytas dalybų proga. Iš jo matyti, kad iki 1596 metų dvarą valdo Jonas Burba Gervydas, kuris visą savo turtą paliko penkiems sūnums. Tada Pavandenę paveldėjo du jo sūnūs – Stanislovas ir Mykolas. Dvare buvo du dideli gyvenamieji namai, 2 seklyčios, pirkios, arklidės, virtuvės, klojimo, tvartų, svirnų ir kt. trobesiai. Inventoriuje pažymima, kad yra pabėgusių valstiečių; visų besidalijančių brolių esanti pareiga juos sugauti ir gražinti dvarui.
Dvarui priklausė Pamoteraičių, Veldamų ir Negirkų kaimai. 1773 m. Pavandenė atiteko Pranciškui Bouffal'ui, po jo – Sakelai, Danilevičiams. Pavandenę palietė abudu sukilimai prieš rusus. 1831 metais apylinkėse suformuotas sukilėlių pulkas. Tų metų birželio 30 sukilėliai prie Pavandenės susirėmė su rusais. O 1861 metais, vieno sekmadienio pamokslo metu vikaras kunigas Lukaševičius paskelbė rusų valdžios įsakymą, pagal kurį uždrausta giedoti himną. Kunigas pridūrė, jog šie įsakymai išleidžiami žmonėms engti. Už tai jis buvo ištremtas į Oloneco guberniją. Baudžiava Pavandenės apylinkėje ir dvare buvusi sunki. Dvarponiai nemėgo laisvųjų valstiečių ir stengėsi juos išgyvendinti. Šiam reikalui pasisamdydavo Kolainių rusus, kurie suardydavo žemaičių trobesius.