Radomo konfederacija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Radomo konfederacija (1767 – 1768 m.) Žečpospolitos stambiųjų feodalų ir bajorų (šlėktų) ginkluota politinė sąjunga kovai su mėginimais sustiprinti karaliaus valdžią.
1767 m. Rusijos ambasadoriui M. Repninui kurstant, visur ėmė kurtis prieš karalių ir Čartoriskius nukreiptos konfederacijos. Konfederacijos centru buvo numatytas Radomas. Tačiau visi konfideratai labai apsivylė: Radome rusų kariuomenės apsupti, jie buvo priversti pasirašyti konfederacijos aktą. Paskelbus generalinės konfederacijos aktą, į konfederatų ir Rusijos pusę perėjo ir valdovas. Respublikoje buvo atkurta senoji visuomeninė santvarka, bajorų teisės buvo paskelbtos „amžinomis ir neatšaukiamomis“. Išsaugota bajorų teisė nepaklusti valdovui. Tada konfederacija iš Radomo buvo perkelta į Varšuvą, kur gyveno patsai Repninas.
Radomo konfederacija sutrukdė įgyvendinti reformas ir įstūmė respubliką ne tik į faktinę, bet ir į teisinę priklausomybę nuo Rusijos.
