Reliatyvumo teorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Reliatyvumo teorija – dviejų Alberto Einšteino aprašytų teorijų rinkinys, sudarytas iš:

• Specialiosios reliatyvumo teorijos
• Bendrosios reliatyvumo teorijos

[taisyti] Specialioji reliatyvumo teorija

Specialioji reliatyvumo teoriją Albertas Einšteinas aprašė 1905 metais straipsnyje „Apie judančių kūnų Elektrodinamiką“, dirbdamas Šveicarijos patentų biure.

Šios teorijos pagrindinis teiginys – kad kiekvienam stebėtojui šviesos greitis vakuume vienodas, nepriklausomai nuo stebėtojo judėjimo greičio.

Teorijai įrodyti užtenka dviejų sąlygų:

• Šviesos greitis vakuume yra pastovus
• Visiems stebėtojams galioja vienodi fizikos dėsniai

[taisyti] Bendroji reliatyvumo teorija

Bendroji reliatyvumo teorija sujungia erdvę ir laiką į vieną keturmatį erdvėlaikį, kuris yra masyvių objektų iškreipiamas, taigi šiuo iškreipimu paaiškinama gravitacija.

[taisyti] Nuorodos

• Astro.lt