Rusėnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Rusėnai, arba rusinai (lot. rutheni), rytų slavų tauta, davusi pradžią dabartinėms ukrainiečių, baltarusių (gudų) ir rusų tautoms. Iš pradžių nuo rusėnų atskilo rusai, o po 1569 m. Liublino unijos, politiškai atskyrus baltarusių ir ukrainiečių protėviams, pradėjo formuotis ir atskiros ukrainiečių bei baltarusių tautos. Senosios rusėnų tautos branduolio teritorijoje susiformavo ukrainiečių tauta.

XV-XVI a. rusėnai gyveno daugiausia LDK (išskyrus vad. „Dešiniakrantę Ukrainą“), Riazanės kunigaikštystėje ir Naugardo bei Pskovo žemėse. X-XII a. įv. finų genčių substrato pagrindu susiformavusiam rusų (didžiarusių) etnosui XV-XVII a. asimiliavus Okos aukštupio srities, buv. Riazanės kunigaikštystės ir Naugardo-Pskovo krašto rusėnus, pastarųjų arealas sumažėjo maždaug iki dabartinių gudų ir ukrainiečių gyvenamo ploto ribų. Didžiarusiškai šovinistiškai angažuotos carinės ir daugelį jos prielaidų perėmusios sovietinės istoriografijos požiūriu, gudų ir ukrainiečių tautos susiformavo XIV-XVII a. tuometinių LDK ir Lenkijos karalystės teritorijoje, hipotetinei „senrusių tautai“ dėl grynai politinių priežasčių suskilus į tris dalis (iš rytinės senrusių dalies tuo pat metu esą susidarė rusų, arba didžiarusių tauta), tačiau archeologijos, istorinės dialektologijos, fizinės antropologijos, folkloristikos, etnomuzikologijos ir kt. duomenys leidžia manyti savitą rusėnų (sengudžių) etnosą egzistavus jau IX-X a. (tas pat pasakytina ir apie VI-VII a. susiformavusį volynėnų, arba protoukrainiečių etnosą; gudai pastarojo atstovus, skirdami juos nuo „tikrųjų rusinų“, iki XIX a. I pusės vadino kuopiniu tautovardžiu valyn' ).

Nuo rusėnų dažniausiai neskiriami volynėnai, arba protoukrainiečiai (iš dalies todėl, kad LDK slaviškųjų raštinių terminas rusiny dažnai turi ir platesnę – „visų Lietuvai ir Lenkijai priklausančios Rusios gyventojų“ reikšmę). Rusėnų lingvistinį etnografinį skirtingumą nuo volynėnų lėmė visų pirma tai, kad rusėnų etnogenezė vyko volynėnų migrantams ir jų palikuonims VIII-XII a. kultūriškai bei lingvistiškai asimiliuojant Kijevo-Černigovo krašte, dabartinėje Baltarusijoje ir dalyje Rusijos gyvenusius rytų baltus (žymų Naugardo srities rusėnų etnografinį skirtingumą nuo kitų rusėnų lėmė toje srityje rusėnų etnogenezėje dalyvavęs finiškasis etnogenetinis komponentas),- tuo tarpu iki pat XVIII a. I pusės vien „Dešiniakrantėjė Ukrainoje“ (dabartinės Ukrainos vakarinėje pusėje) gyvenę volynėnai laikytini vieninteliais po VI-IX a. vykusios slavų migracijos „grynaisiais“ slavais (XVIII-XIX a. volynėnų ir politinių bei ekonominių migrantų iš jų arealo lingvistiškai asimiliuotų pietrytinių rusėnų (rytų ukrainiečių protėvių) pagrindu susidarė dabartinis ukrainiečių etnosas).

Nors LDK rusėnai pastebimai įtakojo etninių lietuvių kultūrą, į politinį LDK gyvenimą jie įsitraukė iš esmės tik XVI a., o iki tol bendrąją LDK politiką lėmė bemaž vieni lietuviai. Vykstant LDK rusėnų politinės emancipacijos procesui, XVI-XVII a. greta įtakingiausių lietuvių didikų giminių (žr. Goštautai, Radvilos, Pacai) viena po kitos iškilo ir keletas rusėniškos kilmės didikų giminių (Chodkevičiai, Sapiegos ir kt.).

[taisyti] Alfredo Bumblausko teikiama rytų slavų etnogenezės schema

Pastaruoju metu lietuvių istoriografijoje daugiausia istorijos populiarintojo prof. A.Bumblausko pastangomis įsigali spekuliatyvi (ignoruojanti gudų ir ukrainiečių etnogenezę detaliai nušviečiančius archeologijos, istorinės dialektologijos ir kt. mokslinių disciplinų duomenis) gudų ir ukrainiečių tautų kilmės iš „jų bendrų protėvių rusėnų/gudų“ koncepcija (suponuota istoriko E.Gudavičiaus istorinės tautų raidos sampratos; žr. žemiau pateiktą A.Bumblausko koncepciją iliustruojančią shemą), pasak kurios ukrainiečiai iš kitų rusėnų „išsiskyrė tik XVII a. viduryje“, o iš likusios rusėnų dalies „daug vėliau“ susiformavo baltarusių tauta,- šios, kaip ir daugelio kt. istorinės lingvistikos duomenimis nepagrįstų etnogenetinių koncepcijų atsiradimą lėmė, be kitų priežasčių, ir daugelio XX a. lietuvių humanitarų negebėjimas skirti „etninę tautą“ nuo „politinės tautos“ (nacijos). Dauguma lietuvių kalbininkų (įskaitant žymiausią nūdienos Lietuvoje istorinės lingvistikos specialistą prof. Z.Zinkevičių) aptartąją A.Bumblausko schemą atmeta kaip tipišką mokslinių rytų slavų tautų etnogenezės modelių profanaciją.