Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886 m. kovo 13 d. Joniškyje – 1958 m. gruodžio 1 d. Kaune) – lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja, literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, vertėja.
[taisyti] Biografija
Gimė bežemio bajoro šeimoje. Materialiai šeima vertėsi sunkiai. 1893 m. tėvai su Sofija persikėlė į Kulius (Plungės raj.). Privačiai lavinosi Gargžduose, Šiauliuose, Plungėje, Palangoje. 1904 m. baigė gimnaziją Rygoje. 1904 – 1907 m. studijavo Krokuvos universitete mediciną, vėliau – filosofiją bei literatūrą. Buvo aktyvi visuomeninio moterų sąjūdžio dalyvė, 1907 m. dalyvavo moterų suvažiavime Kaune. 1907 – 1908 m. dirbo „Vilties” redakcijoje Vilniuje.
1909 m. sausio 1 d. Šateikiuose (Plungės raj.) susituokė su kompozitoriu ir dailininku Mikalojum Konstantinu Čiurlioniu. 1911 m. mirus M. K. Čiurlioniui, su dukra Danute apsigyveno Kaune. Iki 1914 m. dėstė lietuvių kalbą „Saulės“ kursuose Kaune, 1915 – 1918 m. mokytojavo lietuvių gimnazijoje Voroneže. 1918 – 1919 m. gyveno Vilniuje, nuo 1919 m. – Kaune.
1919 – 1921 m. dirbo Krašto apsaugos ministerijos švietimo skyriuje Kaune, skaitė paskaitas fronte. 1925 – 1938 m. dėstė lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos dėstymo metodiką Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete.
1929 – 1937 m. – Lietuvos delegacijos Ženevoje prie Tautų Sąjungos socialinių reikalų komisijos narė, atstovavo Lietuvos moterims tarptautiniuose suvažiavimuose. 1930 – 1936 m. – vyriausioji Lietuvos skaučių vadė. 1933 – 1934 m. redagavo žurnalą „Gimtoji kalba“.
Bendradarbiavo leidžiant almanachus ir rinkinius „Gabija“, „Aukštyn“, „Pirmasai baras“, „Lopšelis“, „Lietuvos vaikas“, „Žemaičiai“, periodiką: „Aušrinė“, „Dabartis“, „Kūrybos keliais“, „Lietuva“, „Lietuvių laikraštis“, „Lietuvos žinios“, „Moteris ir pasaulis“, „Motina ir vaikas“, „Naujoji romuva“, „Vilniaus žinios“, „Vyturys“ ir kt. Pasirašinėjo slapyvardžiais: A.S.Č., K.S., Pragiedrulis, Sofija, Z.K., S.Č. Palaidota Petrašiūnų kapinėse.
[taisyti] Kūryba
Kūrinius pradėjo spausdinti 1905 m. Rašė eilėraščius, tautosakines poemas, dramos kūrinius, apsakymus, apysakas, tarmiškus monologus, išspausdino literatūros kritikos ir literatūros istorijos straipsnių, etiudų, recenzijų, paskelbė memuarų, išvertė užsienio rašytojų kūrinių.
Išleido „Skaitymo vadovėlį” (1911 m.), literatūros kritikos straipsnių rinkinį „Iš mūsų literatūros” (1913 m.), „Lietuvoje” (1910 m.). Parašė pjeses „Pinigėliai“ (1918 m.), „Aušros sūnūs“ (1923 m.), „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“ (1932 m.), apysaką „Šventmarė“ (1937 m.), poemas „Giria žalioji“, „Vaiva“, „Mūsų jauja“, išleido kritikos knygas „Lietuvoje” (1910 m.), „Iš mūsų literatūros” (1913 m.). Į lietuvių kalbą išvertė Žano Batisto Moljero „Šykštuolį”, „Tartiufą”, „Don Žuaną”, Gustavo Flobero „Ponia Bovari”, redagavo Homero „Iliados” vertimą.
