Statiškų išteklių teorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Statiškų išteklių teorija – nurodo, kad ištekliai yra riboti, neauga ir dėl to augant žmonių skaičiui artėja katastrofa. Teoriją XIX a. suformulavo Tomas Malthusas.
Teorija paremta G. Botero tvirtinimu, kad žmonija pasižymi tendencija neribotai ir nevaldomai augti. Iš kitos pusės A. Turgotas suformavo žemės ūkio mažėjančių išteklių teoriją (tai logiška, imant tą faktą, kad žemės ištekliai riboti). Iš šitų dviejų teiginių Malthusas padarė išvadą, kad jei žmonių skaičius augs geometrine progresija, o žemės ūkio produkcijos kiekis aritmetine progresija, tai žmonijai gresia katastrofa. Tokie pesimistiniai požiūriai vadinami maltuzjamizmu.
Priešinga yra dinamiškų išteklių teorija.
