Teodoras Narbutas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Teodoras Narbutas (gimė 1784 m. lapkričio 8 d. Šiauruose (prie Gardino), mirė 1864 m. lapkričio 27 d. Vilniuje) – lietuvių istorikas romantikas, tautosakos ir kultūros tyrinėtojas, archeologas.
T. Narbutas kolekcionavo istorinius dokumentus bei jų kopijas, ypač – įvairius dokumentus, susijusius su Lietuvos istorija. Studijavo tautosaką, panaudodamas liaudies pasakojimus savo darbuose, nuo 1813 organizavo archeologinius kasinėjimus. 1846 išspausdino Bychovco kroniką (išsamiausią Lietuvos metraščių versiją). Pagrindinis darbas – 9 tomų „Lietuvių tautos istorija“ (1835-1841).
Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorija“ šiuo metu vertinama gana prieštaringai: viena vertus, čia pateikiama daugybė unikalios, šiuo metu neprieinamos informacijos, įskaitant ir XIX a. pradžios tautosaką bei šiuo metu dingusius dokumentus, kita vertus, didelė šios informacijos dalis neparemta nuorodomis, todėl dažnai neįmanoma nustatyti, kur remtasi kitais dokumentais, o kur – tautosaka ar paties T. Narbuto spėlionėmis. Daugelis tyrinėtojų itin nepatikima laiko T. Narbuto surinktą etnografinę medžiagą, į kurią įterpta daug romėnų ir graikų kilmės legendų.
Išleisti darbai:
