Čekijos geografija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Čekija – žemyninė neaukštų kalnų ir aukštumų šalis, nesiribojanti su jokia jūra. Didelę dalį teritorijos (90%) sudaro Čekijos masyvas, o rytiniame pakraštyje – Elbės (Labės) aukštupio slėnio atskirti Vakarų Karpatai 72% teritorijos yra nuo 300 iki 800 m virš jūros lygio, 24% – žemiau 300 m virš jūros lygio, 4% – aukščiau nei 800 m virš jūros lygio. Žemiausia šalies vieta – 115 m virš jūros lygio pasienyje su Vokietija Palabio žemumoje.
Klimatas – vidutinių platumų pereinantis iš jūrinio į žemyninį, žiemos švelnios, vasaros šiltos, tik Moravijos pietinėje dalyje karšta. Vidutinė temperatūra sausį – -2 °C (kalnuose nuo -8 °C), liepą – 18 °C (kalnuose – 8-12 °C). Per metus būna 35-45 saulėtos dienos, 150-180 dienų – krituliai, sniego danga išsilaiko 30-50 dienų (kalnuose apie 175 dienas).
Didesnė dalis Čekijos vandens telkinių priklauso Šiaurės jūros baseinui (65%), likusieji telkiniai priklauso Juodosios (25%) ir Baltijos (10%) jūrų baseinams. Ežerų mažai. Pagrindinės upės:
- Elbė (370 km)
- Vltava (433 km)
- Ohržė (Ohře)
- Jizera
- Morava (246 km)
- Dyje
- Oderis (136 km)
