Šv. Kazimieras
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šventasis Kazimieras (1458 m. spalio 3 d. – 1484 m. kovo 4 d.) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės princas. Dėl savo pamaldumo ir doro gyvenimo 1522 m. paskelbtas šventuoju. Atminimo diena – kovo 4 d.
Turinys |
[taisyti] Biografija
Gimė 1458 spalio 3 d. Krokuvoje, karališkoje Vavelio pilyje. Tėvai – Kazimieras IV Jogailaitis ir jo žmona Elžbieta. Antras sūnus šeimoje. Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos II, krikštijusio Lietuvą, anūkas. Motina Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Hasburgo duktė. Šeimoje augo 6 sūnus ir 5 dukros. Tėvas Kazimieras IV – paskutinysis didysis kunigaikštis, mokėjęs lietuviškai.
Kazimiero vyresnysis brolis Vladislovas 1471 m. buvo vainikuotas Bohemijos karaliumi, o 1490 m. tapo Vengrijos karaliumi. Jaunesnieji broliai Jonas I, Albertas, Aleksandras ir Zigmantas pakaitomis valdė Lenkiją. Jauniausiasis brolis Fridrichas tapo Gniezno arkivyskupu, Krokuvos vyskupu, o 1493 m. kardinolu.
Vaikus buvo patikėta auklėti J. Dlugošui (lenkų istorikas, Krokuvos kanauninkas, vėliau Lvovo arkivyskupas) ir italų humanistui Filipui Buonacorsi (dar vadintu Kalimachu).
Po Čekijos karaliaus mirties 1471 m. Kazimiero vyriausias brolis Vladyslovas užėmė Čekijos sostą. Tuo pat metu Vengijoje kilo sukilimas prieš Matą Korviną ir sukilę didikai kreipėsi su prašymu Kazimierui priimti sostą. Kazimieras Jogailaitis sutiko ir su 12 000 kareivių, vadovaujamų Petro Dunino, išvyko į Budą. Ten situacija jau buvo pasikeitusi ir jo niekas nebelaukė. Teko grįžti. Nesėkmingas žygis, kurio metu Kazimierui teko būti net plėšimų, sukilimų dėl neišmokėtų samdiniams algų,prievartavimų liudininku, tapo dideliu išbandymu trylikamečiui. Nuo to laiko Kazimieras tapo labai pamaldus. Grįžęs namo tęsė mokslus pas J. Dlugošą, kol 1475 m. tėvas įtraukė jį į valstybės valdymą, paskirdamas Vilniaus vietininku. Vyresniąjam broliui Vladislovui priėmus Bohemijos sostą, Kazimierui atiteko Lenkijos sostas. 1479 m. karaliui išvykus į LDK Kazimieras iki 1483 m. paliekamas karaliaus vietininku Lenkijoje. Tuo metu tėvas pabandė jį apvesdinti su Vokietijos imperatoriaus Fridricho II dukterimi, tačiau Kazimieras atsisakė.
Kunigaikštis Kazimieras gyvenino labai dorai, užsidaręs karaliaus rūmuose. Nuo pat mažumės garsėjo pamaldumu. Taip pat nesišalino ir valstybės reikalų, bet veikiau iš pagarbos tėvui. Dažnai ryte jį rasdavo prie užrakintų bažnyčios durų. Galiausiai, susirgęs plaučių uždegimu pakeliui į Lietuvą, 1484 m. mirė Gardine.
[taisyti] Kanonizacija
Kazimiero kanonizacijoje svarbų vaidmenį suvaidino politinis aspektas. Jau prieš du šimtus metų apkrikštyta Lietuva neturėjo nė vieno iš jos kilusio šventojo. Tada ir buvo prisimintas Kazimieras. Šventasis galėjo dar labiau sustiprinti Jogailų dinastijos įtaką. Miręs jaunas, turintis teisingo ir dievobaimingo karalaičio įvaizdį, jis labai tiko į šventojo vaidmenį.
Tarp lietuvių ir lenkų riterių, dalyvavusių 1518 m. Polocko žygyje ir apgultyje, pasklido pasakojimai apie mirusio kunigaikščio pagalbą. Jis pasirodęs sutemose ir nurodęs brasą per Dauguvą. Tai davė jo broliui Zigmantui Senajam papildomą pretekstą iškelti Kazimierą kandidatu į šventuosius. Tais pačiais metais per tarpininką Joną Laską nusiųstas prašymas dėl jo kanonizacijos. Atvykęs popiežiaus legatas Zachariasas Ferraris, matydamas augantį Kazimiero kultą ir susipažinęs su jo gyvenimo būdu lotyniškai parašė himną jo garbei, taip pat aprašė jo gyvenimą ir parengė liturginius šventojo garbinimo tekstus. Popiežius Leonas X 1521 m. išleido kanonizacijos bulę ir įteikė ją Polocko vyskupui Erazmui Ciolekui. Pastarajam staiga 1522 m. mirus Italijoje epidemijos metu, visi dokumentai dingo. Bulę Zygmundas III Vaza gavo tik 1602 m. lapkričio 7 d. iš popiežiaus Klemenso. Ji buvo paruošta pagal popiežiaus Leono X bulės kopiją, rastąa Vatikano archyvuose.
Ryšium su kanonizacija, 1602 m. buvo atidarytas karstas su Šv. Kazimiero palaikais. Pagal liudytojų parodymus, kūnas, nežiūrint pastovios drėgmės, per 118 metų nebuvo paliestas gedimo. Prie galvos buvo rastas mėgstamiausias šventojo himnas Omni die dic Mariae (Kiekvieną dieną garbink Mariją). (Šio himno autorystė priskiriama Šventajam Bernardinui).
Kanonizacijos iškilmės įvyko 1604 m. Vilniaus katedroje. Vyskupas Benediktas Voyno tą progą pašventino kertinį Šv. Kazimiero bažnyčios pamatų akmenį. 1636 m. Šv. Kazimiero relikvijos (palaikai) pernešti į koplyčią, pastatytą Zygmundo III ir Vladislovo IV Vazos. 1953 m. relikvijos perkeltos iš Vilniaus katedros į Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčią. Dalis šventojo relikvijų išsiųsta Maltos Ordinui (Joanitams), pasirinkusiam jį savo šventuoju.
[taisyti] Globėjas
Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas, nuo 1948 m. – Lietuvos jaunimo (paskelbė popiežius Pijus XII) globėjas, vienas iš Lenkijos globėjų, o nuo 1960 m. Maltos ordino narių (Joanitų). Žmonių, pasišventusių viešąjai tarnybai, užtarėjas ir globėjas. Lietuvoje laikomas amatininkų globėju. Taip pat – Vilniaus Bialystoko arhidiacezijos, Rodomo, Drohičynskos ir Pinkskos, Radomo miesto diacezijos globėjas. Kadaise buvo Poznanės diacezijos (anskčiau savarankiško miesto Srudkos) globėjas. Dabar Šv. Kazimiero bažnyčia yra lenkiškos-katalikiškos parapijos bažnyčia.
Kazimiero vardą turi tik vienas šventasis.
[taisyti] Kaziuko mugė
Skaityti plačiau: Kaziuko mugė
Pagal tradiciją Šv. Kazimiero minėjimo dienai artimiausiomis išeiginėmis dienomis Vilniuje vyksta Kaziuko mugė, įgavusi pavadinimą „Kaziukas“, „Kaziuko mugė“. Iš pradžių mugė vykdavo Katedros aikštėje, nuo 1910 m. – Lukiškių aikštėje, galiausai pradėta organizuoti keliose miesto vietose. Mugės metu vykdavo karnavalinės eitynės. Pirmiausia pradėta prekiauti žemės ūkio įrankiais ir namų apyvokos reikmenimis, taip pat būdingomis Vilniui verbomis.
Karnavalinių renginių tradicija tęsiama ir šiandiena. Prekiaujama liaudies meno ir autoriniais meno dirbiniais, namų apyvokos daiktais.
[taisyti] Šventas Kazimieras skulptūroje
Lietuvių liaudies skulptūroje Šv.Kazimieras visada vaizduojamas visu ūgiu, karališkais rūbais, su karūna ant galvos, dešinėje rankoje laikantis kryžių, kairėje – lelijas – skaistybės simbolį. Kartais vaizduojamas su rankomis, sudėtomis ant krūtinės maldai.
[taisyti] Nuorodos
- Senoji lietuvių skulptūra, Šv. Kazimieras
