Akmeizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Akmeizmas (graik. άχμή – aukščiausias ko nors laipsnis) – srovė Rusijos poezijoje kaip antitezė simbolizmui.
Atsirado apie 1912 m. – 1913 m. ir gyvavo iki 1922 m. priešpriešindavo mistiniam simbolizmui į „nežinomą“, „būties stichiją“, deklaravo konkrečiai „amžinos taikos“ jutiminį suvokimą, gražindavo žodžiui jo pradinė, ne simbolinį tikslą.
[taisyti] Akmenizmas rašytojų kūryboje
Akmeizmas įsitvirtino teoriniuose darbuose ir meno praktikoje, Nikolajus Stepanovičius Gumiliovas (straipsnis „Simbolizmo ir akmenizmo palikimas“ 1913 m., Sergėjus Mitrofanovičius Gorodneckis „Kai kurie judėjimai dabartinėje rusų poezijoje“ 1913 m., Osipas Emiljevičius Mandelštamas „Akmenizmo rytas“, 1919 m., Ana Andreevna Achmatova, Michailas Aleksandrovičius Zenkevičius, Elizaveta Jurevna Kuzmina-Karavajeva ir kiti apsijungė į grupę „Poetų cechas“ 1911 m. – 1914 m., atsinaujino 1920 m. – 1922 m., prisijungė prie žurnalo „Apolonas“. 1912 m. – 1913 m. leido žurnalą „Giperborei“ (redaktorius Michailas Leonovičius Lozinskis), almanachus „Poetų cechai“.
