Badavimas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Badavimas – tokia organizmo būklė, kai negaunama maisto arba jo gaunama nepakankamai, arba negali jo įsisavinti. Badaujant ilgesnį laiką, suaktyvėja antinksčių hormonų biosintezė. Jie padeda adaptuotis gyvybiškai svarbioms fermentų sistemoms prie naujų sąlygų.
Badavimas gali būti fiziologinis ir patologinis. Fiziologinis badavimas pasitaiko kai kuriems gyvūnams žiemos miego metu (pvz., ežiams, meškoms). Pataloginis badavimas gali būti visiškas, nevisiškas ir dalinis:
- Visiškas badavimas – organizmas gauna tik vandens, o kai visai nieko negauna – absoliutus badavimas;
- Nevisiškas badavimas, arba pusbadžiavimas – organizmas gauna visas maisto medžiagas, tačiau nepakankamai kalorijų. Jį gali sukelti blogos socialinės sąlygos, nedarbas, karas, o taip pat įvairios lėtinės ligos, ypač virškinimo sistemos. Toks badavimas gali trukti kelerius metus, organizmas prisitaiko prie naujų egzistavimo sąlygų. Tačiau tokio badavimo metu lėtai mažėja kūno masė, atsiranda audinių distrofiniai pakitimai ir žmogus miršta netekęs 40-50 proc. kūno masės. Tokiam badautojui sumažėja kraujo plazmos baltymų kiekis, atsiranda kacheksinė edema, būna bradikardija, anemija, hitopotonija, smegenų žievės jaudinimas, gali sutrikti psichika;
- Dalinis badavimas – organizmas gauna nepakankamai vienos ar kelių maisto medžiagų (baltymų, angliavandenių, vitaminų), nors kalorijų kiekis normalus.
[taisyti] Bado statistika
- Maždaug ketvirtadalis pasaulio žmonių gyvena „visiškame skurde“, t.y. negali patenkinti sveikos gyvensenos poreikių: neturi ko valgyti, kuo apsirengti, dažnai yra benamiai;
- Pasaulyje nuolat badauja ir nepakankamai maitinasi apie 1 milijardą žmonių. Dauguma jų vaikai;
- Kasmet nuo bado miršta 10 milijonų žmonių;
- Kasdien nuo bado miršta 139 tūkstančiai žmonių, iš kurių 86 tūkst. – vaikai;
- Kas dvi sekundes miršta vaikas.
