Barškutis (gyvatės)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Barškutis – gyvačių uodegos raginis darinys, būdingas barškuolėms. Sudarytas iš kelių vienas ant kitų sunertų tvirtų raginių segmentų. Kiekvienas paeiliui atsirandantis segmentas yra susijęs su gyvatės nėrimusi. Barškuolių jaunikliai uodegos gale turi tik didelį apskritą skydelį. Po pirmojo nėrimosi tas skydelis suauga su oda. Po to odos galas sustorėja ir tampa svogūno pavidalo. Po kiekvieno paskesnio nėrimosi atsiranda po vieną segmentą. Dažnai jų būna 6-8, labai retai 10.
Gyvačių amžiaus pagal segmentų skaičių tiksliai nustatyti negalima, kadangi jos gali nertis kelis kartus per metus priklausomai nuo mitybos ir augimo greičio, o barškutis gali lūžti.
Išgąsdinta, taip pat kai būna nerami ar suerzinta, gyvatė susisuka į žiedą, iškelia uodegos galą ir pradeda jį greitai judinti. Vienas į kitą trindamiesi segmentai sukelia gana didelį garsą, kuri galima girdėti net už 30 metrų. Ji perspėja priešininką iš tolo.
Manoma, kad toks barškuolių evoliucinio proceso prisitaikymas yra susijęs su tuo, kad jų nesutryptų bizonai ir kiti kanopiniai žvėrys.
