Baroko muzika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 |
Šis straipsnis yra BEVILTIŠKAS. Jo turinys, struktūra, neutralumas, požiūrio taškas ar kitos savybės yra tokios, kad jo neįmanoma pritaikyti enciklopedijai. Jei tai atrodo neakivaizdu, žiūrėkite diskusiją. Jei galite parašyti šį straipsnį iš naujo, tegul ir kelis kartus mažesnį, pradėkite tai iškart! |
Barocco iš italų kalbos išvertus reiškia keistas, vingrus. Žodžio kilmė siejama su portugalų kalbos žodžiu barroco, kuris reiškia netaisyklingą, nelygų perlą. XVIII a. Pabaigoje šis žodis tapo pašaipiu, menkinamu nykstančio meno stiliaus pavadinimu, apie šį stilių kalbama kaip apie nenatūralų, keistą, ekscentrišką, nesaikingą. Tai meninis stilius klestėjęs nuo 1600 iki 1750 metų (nuo XVI a. Pabaigos iki XVIII a. vidurio).
Tikslesnės baroko epochos laikotarpių ribos gali būti tokios: 1) 1580-1630 m. – ankstyvasis barokas, naujų išraiškos priemonių bei formų atsiradimas; 2) 1630-1980 m. – vidurinis baroko laikotarpis, skirtingų regionų stilių formavimasis; 3) 1680-1740 vėlyvasis barokas, epochos žanrų klestėjimo metas. Pagrindinai baroko estetiniai principai susiję su absoliutizmo epochos ir kovų už nacionalinę vienybę periodo dvaro kultūra. Prieštaravimų paaštrėjimas (ekonominių, politinių, socialinių) atvedė prie pagrindinio šios epochos faktoriaus suvokimo – vis didėjančio konflikto tarp asmenybės ir visuomenės. Todėl menininkai pagrindiniu uždaviniu laikė žmogaus vidinio pasaulio atspindėjimu, jo jausmų ir pergyvenimų atskleidimu. Taip susiformavo pagrindiniai baroko meno bruožai – dramatinė patetika, polinkis į užaštrintus kontrastus, dinamiškumas, dažnai perdėta ekspresija. Ir tokia savotiška antitezė – polinkis į fantastiką, puošnumas, netgi perdėtas dekoratyvumas. Iš čia – įvairios idėjinės-meninės tendencijos išskiriančios baroką į dvi kategorijas: iš vienos pusės, noras atvaizduoti epochos daugialypumą, jos kertinius prieštaravimus, sudėtingą žmogaus jausmų pasaulį; iš kitos – polinkis į prabangą, paradiškumą, nutolimas nuo aukštų humanistinių Renesanso idealų. Baroko epocha davė pasauliui žymių rašytojų, dailininkų, architektų, sukūrusių išties klasikinius kūrinius. Deja, nė vienas iš to laikmečio menų ne gali prilygti muzikai savo stiliaus įžūlumu ir giliu novatoriškumu. Menų sintezės siekimas, pagimdęs operos žanro atsiradimą, o taip pat ir religinė oratorija (pasija), kantata. Baroko epocha pažymėta ir tokių žymiu muzikos istorijoje faktoriais, kaip generalboso (basso continuo) įsitvirtinimas, mažoro-minoro sistemų kristalizacija ir daugelio įvairiausių melodeklamacijos formų poveikis melodijos sandarai. Naujiena tapo dviejų pagrindinių faktūros linijų – boso ir diskanto – išryškinimas. Baroko bruožai ryškiausiai atsiskleidė Italijos (Dž. Gabrieli, Dž. Pergolezi, A. Vivaldi) ir Vokietijos muzikos mene. Prancūzijoje tuo metu klostėsi galantiškasis stilius (Ž. B. Liuli). Prancūzų muzika labiausiai skyrėsi nuo itališkųjų pavyzdžių; Anglijoje muzikinis gyvenimas patekdavo tai prancūzų, tai italų įtakon, panašiai stiliai susiplakė ir Vokietijoje, kur buvo labai stipri dar ir Renesanso laikų polifoninės tradicijos įtaka. Paraleliai formavosi ir kiti stiliai (XVI-XVII a. riboje – manierizmas, o XVIII a. pradžioje – galantiškasis stilius. Kai kurie žymūs šios epochos reiškiniai netelpa baroko rėmuose (taip kaip ir kokio nors kito stiliaus rėmuose): čia pirmoje vietoje reikėtų kalbėti apie J. S. Bacho ir G. F. Hendelio kūrybą. Daugumoje tai susiję ir su K. Monteverdi, H. Šiuco, H. Perselo, A. Vivaldi ir kitų kompozitorių muzika.
