Brežnevizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Brežnevizmas, stagnacija (rus. застой) – Tarybų Sąjungos istorijos krizinis periodas, prasidėjęs Leonidui Brežnevui tapus Komunistų partijos vadovu. Stagnacijos pradžia laikomas XX a. 8-ojo dešimtmečio vidurys.
Stagnacija buvo stebima tiek ekonominiame, tiek socialiniame šalies gyvenime.
Ekonominėje srityje stipriai sumažėjo šalies ekonominis augimas, tiek pagal tarybinę, tiek pagal Vakarų statistiką.
Anksčiau mažai svarbios užsienio prekybos ir importo vaidmuo išaugo, skatindama atšilimą santykiuose su Vakarais.
Socialinėje srityje šiame periode įsivyravo stabilumas. Iš kitos pusės visuomenė tapo statiška, postalinistinės Nikitos Chruščiovo reformos buvo nutrauktos. Išsipūtusiam ir neefektyviam biurokratiniam aparatui vadovavo nusenę partijos lyderiai, tapę stagnacijos simboliais ir anekdotų herojais. Ėmė aštrėti tokios socialinės problemos kaip alkoholizmas, narkomanija, nusikalstamumas. Tuo pačiu metu ėmė formuotis disidentinis judėjimas, išgasėjo tokie jo dalyviai kaip A. Sacharovas. Stagnacija tęsėsi ir valdant L.Brežnevo įpėdiniams Jurijui Andropovui bei Konstantinui Černenkai, kol 1985 m. Michailas Gorbačiovas nepradėjo perestroikos kampanijos.
