Dailės žanrai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dailė tradiciškai skirstoma į vaizduojamąją dailę ir taikomąją dekoratyvinę dailę.
Vaizduojamoji dailė. Jos kūriniams būdingo sąlygiški, iliuziniai tikrovės vaizdai. Pagal medžiagas ir išraiškos būdus vaizduojamoji dailė skirstoma į tapybą, grafiką ir skulptūrą.
Tapyba – vaizduojamosios dailės šaka, kurioje meninis vaizdas kuriamas spalva ir koloritu – meninės išraiškos priemonėmis. Koloritas (lot. Color – spalva) – tapybos kūrinyje vyraujančių spalvų derinys. Gali būti „šiltas“ arba „šaltas“, šviesus, tamsus it kt. Svarbiausia išraiškos priemonė yra spalva – ji atlieka vaizduojamąją ekspresinę ir dekoratyvinę funkcijas. Kitos tapybos kūriniui naudojamos meninės išraiškos priemonės : šešėliavimas, potėpis, faktūra. Potėpis – dažų pėdsakas ant paveikslo paviršiaus. Faktūra – dailės kūrinio paviršius.
Pagal medžiagas ir tapymo būdą skiriama tapybos technika: akvarelė (tapoma akvareliniais dažais, teptukais ant akvarelinio popieriaus), aliejinė tapyba (ant drobės arba lentos tapoma aliejiniais dažais), guašas, pastelė, tempera (tapoma ant gruntuotų lentų, popieriaus, drobės, sienos).
Tradiciškai tapyba skirstoma į molbertinę ir monumentaliąją tapybą. Molbertinė tapyba – tai palyginti nedidelio formato paveikslai. Miniatiūra – itin mažo formato tapytas paveikslas. Gali būti tapoma akvarele, tempera, laku ant popieriaus, drobės, medžio, metalo, porceliano, kaulo. Monumentaliajai tapybai priskiriama freska, mozaika ir vitražas. Freska (it. Fresco – šviežias) tapoma mineralinės kilmės dažais ant drėgno tinko. Mozaika (lot. Musaicum – kas skirta mūzoms) – iš akmens, stiklo, medžio ar kitos medžiagos detalių sudaryta paveikslo arba ornamento kompozicija. Vitražas (pranc. vitrage, lot. vitrum – stiklas) – monumentaliosios dekoratyvinės tapybos rūšis, kuriam sukurti yra panaudoti spalvoto stiklo dalys.
Pagal vaizdo santykį su tikrove gali būti išskirta figūrinė ir abstrakčioji tapyba. Pagal temas vaizduojamoji dailė gali būti skirstoma į žanrus (pranc.. genre – rūšys). Tradiciškai išskiriami žanrai – istorinis, biblinis, mitologinis, batalinis (kovų scenos), portreto, peizažo, natiurmorto, animalistinis (vaizduojami gyvūnai), buitinis, akto žanras. Skirtingi autoriai gali pateikti šiek tiek besiskiriančias žanrų klasifikacijas.
Grafika (gr. Graphicos – užrašytas, nupieštas) – vaizduojamosios dailės šaka, kuriai priskiriama piešiniai, antspaudai ir meniniai šriftai. Pagrindinės grafikos meninės išraiškos priemonės yra piešinys (kuriamas pieštuku, plunksna, tušu, anglimi, sangvinu arba jo atvirkščias vaizdas išraižomas), piešinių antspaudai ir meninis šriftas (taikomosios grafikos rūšis). Išskiriama nespausdintinė grafika (piešiniai, grotažai) ir spausdintinė grafika. Prie spausdintinės grafikos priskiriama: metalo raižiniai (į išraižytus griovelius įtrinami dažai -giliaspaudė grafikos technika); medžio raižiniai (išilginiai arba skersiniai, kuriami smulkiomis įpjovomis -škiliaspaudės grafikos technika); ofortas (pranc.. eau – forte – azoto rūgštis) – giliaspaudės grafikos technika, kuomet piešinys ant vario arba cinko plokštelių išėsdinamas rūgštimi; lino raižiniai, kartono raižiniai ir kt.
Skulptūra (lot. Sculptura – drožinėju, kalu) – vaizduojamosios dailės šaka, apimanti trimatės formos kūrinius. Pagrindinės technikos: drožyba, kalyba, liejyba, lipdyba. Tradiciškai išskiriama apvalioji skulptūra ir reljefas. Apvalioji skulptūra – tai iš visų pusių modeliuoti skulptūros kūriniai (statula, statulėlė, skulptūrinė grupė, biustas, torsas). Reljefas – tai iškilus arba įdubęs vaizdas plokštumoje. Kūrinio dydis lemia skirstymą į: mažąją ir monumentaliąją skulptūrą.
Taikomoji dekoratyvinė dailė – jos dirbiniai yra praktinės ir puošybinės paskirties. Pagal medžiagas taikomoji dailė skirstoma: keramika, tekstilė, gintaro dirbiniai, metalo dirbiniai, kaulo dirbiniai, odos dirbiniai, medžio dirbiniai, stiklo dirbiniai.
Tekstilė (lot. textille – audinys) – pagal atlikimo techniką skirstoma į gobeleną, batiką, kilimą. Gobelenas – unikalus, austas sienų kilimas. Batika – audinių dekoravimo technika, naudojant vašką ir dažus. Kilimas – kūrinys, atliktas rištine, austine arba mišria technika.
Keramika (gr.keramos – molis) – išdegti dailės dirbiniai iš molio ir jo mišinių su kitais neorganiniais junginiais. Dirbiniai lipdomi rankomis, žiedžiami, liejami arba presuojami gipso formose, po to degami. Pagal technologiją keramika skirstoma į akmens masės keramiką, fajansą, porcelianą, terakotą.
Šaltinis: Savas Menas.lt
