Emilis Vanderveldė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Emilis Vanderveldė (Emile Vandervelde, 1866 m. sausio 25 d. Ikselyje – 1938 m. gruodžio 27 d. Briuselyje) – teisininkas, Belgijos visuomenės ir politinis veikėjas.
[taisyti] Biografija
1891 m. baigė Briuselio universitetą. Teisės, socialinių mokslų ir politinės ekonomikos daktaras, advokatas, Briuselio Laisvojo universiteto profesorius.
Nuo 1884 m. Belgijos darbo partijos narys, 1894 – 1933 m. partijos pirmininkas. 1900 – 1918 m. II Internacionalo tarptautinio socialistų biuro pirmininkas, 1929 – 1936 m. Socialistų Darbininkų Internacionalo pirmininkas.
1894 – 1900 m. Šarlerua, 1900 – 1929 m. Briuselio atstovas Belgijos parlamente – Atstovų rūmuose. 1916 m. Ministrų tarybos narys, 1917 – 1918 m. tiekimo ministras, 1918 – 1921 m. teisingumo ministras, 1925 – 1927 m. užsienio reikalų ministras, 1935 – 1936 m. Ministrų tarybos narys, 1936 – 1937 m. visuomenės sveikatos ministras, Valstybės ministras.
1919 – 1920 m. Belgijos atstovas Paryžiaus Taikos konferencijoje, 1919 m. pasirašė Versalio Taikos sutartį. 1920 m. vadovavo Socialistų Internacionalo delegacijai Gruzijoje, kurią tuo metu valdė Gruzijos socialdemokratų partija. 1925 m. parengė ir pasirašė Lokarno sutartį.
[taisyti] Literatūra
- Les associations professionelles d'artisans et d'ouvriers en Belgique (1892)
- L'Evolution industrielle et le collectivisme (1896);
- Le question agraire en Belgique (1897)
- Le Socialisme en Belgique (1898), su Destreé
- L'Alcoolisme et le conditions du travail en Belgique (1899)
- Le propriété foncière en Belgique (1900)
- L'Exode rural et le retour aux champs (1903)
- Le Socialisme et l'agriculture (1906)
- Le Belgique et le Congo (1911)
- Knygos „Mieganti Palestina“ autorius.
Briuselyje veikia Vanderveldės institutas.
