Etikos kodeksas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Etikos kodeksas, tai: • Teiginiai apie draudžiamą elgesį, nurodymai darbuotojams laikytis aukštų moralinių standartų; • Formalios organizacijos pastangos užtikrinti etines vertybes; • Dokumentas, atspindintis asmeninės moralės reikalavimus, profesines vertybes bei teisinius draudimus atskirų profesijų atstovų ar organizacijų sprendimams bei veiklai ir tarnaujantis kaip tam tikras elgesio tipas. Kodeksai adresuojami: • visiems konkrečios profesijos atstovams; • organizacijos paslaugos ar prekės pirkėjams (vartotojams); • organizacijos potencialiems partneriams (investuotojams, kreditoriams, bendrų projektų dalyviams); • visuomenei (bendruomenei); Svarbiausi tikslai: • Sumažinti galimybę neetiškam elgesiui reikštis. Etiniai kodeksai turi būti orientuoti į neetiško elgesio prevenciją; • Aiškiai nubrėžti atsakomybės ribas. Kodeksas turi nusakyti profesijos atstovų ar organizacijų narių atsakomybę ir ginti juos nuo neteisėtų pretenzijų, kai tikima, kad darbuotojai turi atlikti jiems nepriskirtas funkcijas; • Skatinti etines darbuotojų orientacijas. Etiniai kodeksai turi skatinti visus profesijos atstovus ar organizacijos narius ne tik veikti, bet ir mąstyti, vadovaujantis asmeninės bei profesinės etikos reikalavimais; Svarbiausi tikslai • Atitikti moralinio švietimo funkciją. Etinis kodeksas gali būti naudojamas tiek formalaus, tiek neformalaus etinio mokymo procese, siekiant ugdyti darbuotojų etinį jautrumą ir gebėjimą įvertinti savo sprendimus ir veiksmus moralinių reikalavimų požiūriu; • Drausminti profesijos ar organizacijos atstovus. Etikos kodeksas padeda kontroliuoti priimamų sprendimų kokybę ir efektyvumą. Jie nurodo daugelį reikalavimų ir standartų, kurių privalu laikytis. Prekių ir paslaugų vartotojai užtikrinami, kad prekės ir paslaugos atitiks tam tikrus standartus, kuriuos deklaruoja organizacija; • Padėti priimti sprendimus. Kai susiduria skirtingos vertybės ir interesai ir reikia apsispręsti, darbuotojas gali tikėtis etikos kodekse rasti tam tikrų orientyrų, padedančių priimti sprendimą. Kodekse dažnai nurodomi prioritetai, puoselėtinos asmeninės bei profesinės vertybės; • Didinti visuomenės pasitikėjimą. Kodekse nurodytos siektinos vertybės ir standartai turi sudaryti įspūdį, kad tos profesijos ar organizacijos darbuotojai verti pasitikėjimo; Antriniai tikslai: • Gerinti profesijos ir organizacijos įvaizdį visuomenės akyse. Svarbu netik palankų įvaizdį sukurti, bet ir nuolat jį tobulinti, atsižvelgiant į nuolat kintančias veikimo aplinkybes; • Suteikti profesijai monopoliją. Etikos kodekso sukūrimas rodo norą viešpatauti, teikiant kurias nors paslaugas ar prekes tam tikroje visuomenės socialinio, ekonominio ar kultūrinio gyvenimo sferoje; • Ugdyti organizacijos etiką. Etikos kodeksas jungia profesionalus ar tos pačios organizacijos darbuotojus po vienos kolektyvinės etikos skraiste, nubrėžia jų elgesio orientyrus. Praktiniu lygmeniu jo svarba priklauso nuo įgyvendinimo mechanizmo, profesijos ar organizacijos vadovų požiūrio į jį ir bendro etinio profesijos ar organizacijos klimato; Etikos kodeksuose atsispindi trejopo lygmens vertybės: • asmeninės moralės principai; • profesinės vertybės; • teisės normos (draudimai); • Individo etika, profesijos etika ir organizacijos, kurioje dirbama etika, yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Nors individo etika ir patiria profesijos etikos ir organizacijos etikos spaudimą, tačiau pati joms daro poveikį. Individo etika • Individo etinio elgesio standartus lemia jo gyvenimas- sukaupta patirtis ir socialinė aplinka. Tačiau, kai individas tampa organizacijos nariu, jis privalo galvoti ir apie ją, jos pelną, išlikimą ir augimą. Tie dalykai priklauso nuo visų organizacijos narių, kurie savo veiksmais demonstruoja firmos organizacinių vertybių sistemą, priimtiną ar nepriimtiną veiklos praktiką. Individas, kuris priešinasi organizacijoje puoselėjamoms vertybėms, jų nepriima, tumia į pavojų ne tik savo karjerą, bet ir organizacijos likimą. Individo etika gali sueiti į konfliktą tiek su organizacijos, tiek su profesijos etika. Tai atsitinka, kai individas egoistinį etinį standartą iškelia virš organizacijos ir profesijos reikalavimų; Profesijos etika • Pabrėžia kolektyvinį tos profesijos žmonių požiūrį į praktiką. Profesinė etika skiria organizacijos etikos išpažįstamas normas ir vertybes nuo profesijos vertybių, t.y. konkrečios grupės žmonių priimtų ir aprobuotų standartų. Profesinė etika remiasi autoritetu pačios profesijos, o ne firmos. Ji gali daryti įtaką organizacijos praktinės veiklos standartams ir pačiai praktikai (pvz.: rinkos tyrimui, pardavimui, konkurencijai), kai firmos ima naudoti neetiškas priemones ir veiksmus teisindamosi tuo, kad konkurentai elgiasi taip pat; Organizacijos etika • Orientuota į naudos siekimą, firmos augimą ir plėtrą, gali tapti kliūtimi profesijos etikai, kuri tą firmos pelno siekimą vertina visų pirma per profesijos etikos, o ne per firmos puoselėjamų vertybių (pelno, naudos) prizmę; Etikos kodeksų skirstymas pagal: Sisteminimo lygį. Etikos kodeksai sistemingai apibendrina visa, kas rašoma apie interesų konfliktą, kyšius, dovanas. Etikos kodeksas, kaip tam tikrus principus ir vertybes akcentuojantis dokumentas, gali būti nevienodos struktūros. Dokumentas gali būti visai paprastas, neturintis atskirų dalių, o tik norima logine seka dėstomos pagrindinės etinės nuostatos; Etikos kodeksų skirstymas pagal Turinį. Vienur etikos reikalai dėstomi išsamiai, kitur atrenkamos tik svarbesniosios temos. Kuriant verslo organizacijos etikos kodeksus, dėmesys sutelkiamas į vartotoją ir jam teikiamų paslaugų užtikrinimą; Kodeksai turi būti: • paprasti, aiškūs ir konkretūs; • pabrėžiantys vertybes, kuriomis būtų vadovaujamasi; • realūs; • ginantys visuomenės, organizacijos ir profesijos interesus; Etikos kodekso struktūra ir jo sudarymas Įvadinis žodis Deklaruojama organizacijos misija bei vizija, pareiškiamos organizacijos vertybės. Išsakoma, kam dokumentas skiriamas, ko juo siekiama ir kaip juo naudotis. Pareiškiama, kad kodeksas atitinka įstatymus ir taisykles; Santykiai su vadovybe Užtikrinama aukščiausio lygio vadovų parama; Darbuotojai Išsakomos personalo charakteristikos. Formuluojami darbuotojų įsipareigojimai organizacijai bei organizacijos įsipareigojimai dirbantiesiems. Darbo vietų (vaidmenų ir funkcijų) apibūdinimas; Dalyvavimas Išsakomas eilinių darbuotojų dalyvavimas priimant svarbius sprendimus bei galimybė pasireikšti; Interesų konfliktai Akcentuojamas bendrų tikslų siekimas, asmeninių interesų teisėtumas, galimų interesų konfliktų numatymas ir vengimas; Politikos ir procedūros Elgesio, nustatyto etikos kodekse, kontrolės instrumentai; Veiklos įvertinimo formos Apibūdinama organizaciją diskredituojanti veikla. Lyčių, tautinės ir rasinės diskriminacijos vengimas, organizacijos nuosavybės nenaudojimas asmeninėms reikmėms; Skatinamas laikytis etiško elgesio standartų Išsakomos priemonės: kilimas karjeros laiptais, galimybė kelti kvalifikaciją, premijos už pavyzdingą elgesį, numatomos nuobaudos prasižengusiems elgesio normoms, įtvirtintoms kodekse Etiketo reikalavimai Pageidaujami aprangos, išorinės elgsenos stiliai, punktualumo ir patikimumo būtinybė; Konfidencialumas Nurodoma, kaip elgtis su vidine įmonės informacija; Informavimas Pasisakoma informavimo, pranešimų rašymo klausimu; Dokumentavimas Pabrėžiami darbuotojų įsipareigojimai kruopščiai tvarkyti dokumentus, fiksuoti kiekvieną ūkinę informaciją; Dovanos, kyšiai Akcentuojamas draudimas priimti dovanas dėl organizacijoje užimamų pareigų bei asmenų, susijusių su organizacijos veikla; Santykiai su vartotojais Pabrėžiama, kad su vartotojais visur ir visada elgiamasi sąžiningai ir garbingai, teikiamos tik aukščiausios kokybės ; Santykiai su kreditoriais ir tiekėjais Nurodoma, jog įmonės darbuotojai gerbia kreditorius ir tiekėjus bei tiksliai vykdo sutarties reikalavimus ; Saugumas Įmonė ar institucija įsipareigoja teikti tik saugius produktus bei paslaugas, galimą žalą-atlyginti; Santykiai su valdžia Atspindimas įmonės santykis su valdžios institucijomis, požiūris į politiką, išsakoma tolerancija ar draudimas dalyvauti politinėje veikloje ; Santykiai su bendruomene ir kaimynais Parodomi įmonės ryšiai su visuomene, pozityvus poveikis jai, aplinkosaugos įsipareigojimai; Viešieji santykiai Pastangos įrodyti, jog kiekvienas asmuo, turintis ryšių su organizacija, patirtų pasitikėjimą ir pagalbą jai; Etikos kodekso administravimas • EK įgyvendinimas pavedamas etikos komisijai ar tarybai, veikiančiai organizacijoje. Taryba stebi ir analizuoja, kaip laikomasi priimto etikos kodekso ir teikia organizacijos vadovybei ataskaitas dėl jame išdėstytų nuostatų laikymosi ir jų tobulinimo. Sukūrus atitinkamą etikos kodekso įgyvendinimo priežiūros mechanizmą, didėja tikimybė, jog jame deklaruojamos nuostatos bus realizuojamos ir praktinėje veikloje; • EK įgyvendinimas paliekamas savieigai. Šiuo atveju tikėtina, kad jis taps nežinomas, ignoruojamas ir pasmerktas; Etikos kodekso sėkmingo įgyvendinimo prielaidos: • Kodeksas rengiamas, konsultuojantis su vadovais, su pavaldiniais; • Kodeksas turi būti konsultantu. Nešališkos komisijos pagrindinė funkcija yra duoti patarimų; • Kodeksas neturėtų būti naudojamas politiniams tikslams; • Svarbu, kad visi darbuotojai pripažintų kodekse keliamus reikalavimus ir savo veikloje tuo vadovautųsi; • Etikos komisija turėtų ne tiek tirti iškilusius pažeidimus, bet atlikti socializacijos darbą- diegti tam tikras vertybes, siekiant sukurti vidinės kultūros normas; Etikos kodekso pranašumai: • Padeda organizacijai suvokti savo misiją visuomenėje, sujungia aukštuosius idealus su optimalia praktika; • Padeda visuomenei pasiekti didesnį profesijų, institucijų ar verslo organizacijų viešumo, skaidrumo: etikos kodeksas- tai svarbiausias žingsnis viešųjų ryšių link; • Apibrėžia organizacijos santykius su valdžia ir visais suinteresuotaisiais, kuriems etikos kodeksas pateikia kriterijų, pagal kurį jie gali įvertinti organizacijos veiksmus; • Kaip vadybos priemonė, keičia strategiją, kuria veiklos terpę, skatina darbuotojus dorai ir efektyviai atlikti savo funkcijas; • Daro įtaką kaip darbo santykių organizacijoje reguliavimo priemonė; • Pagerina žmogiškojo kapitalo produktyvumą; • Kuria tam tikrą valdymo sistemos pranašumą, kuris remiasi organizacijos santykių vertybėmis ir taip didina firmos efektyvumą; • Drauge sukurti, kruopščiai suformuluoti, aiškiai suvokiami, plačiai veikiantys kodeksai apsaugo individualią sąmonę, padrąsina darbuotojus pasikliauti savo vertybių supratimu; • Sudaro vidinę skundų ir apeliacijų sistemą, gina darbuotojus nuo diskriminavimo, represijų; • Padeda spręsti piktnaudžiavimo valdžia problemą, stiprinant susitarimo požiūrį į bendrai priimtas veiklos taisykles, leidžia kontroliuoti biurokratiją; • Yra kaip moralinės kompensacijos formavimosi įrankis, tapdamas profesinių susitikimų, diskusijų ašimi, padeda pasiekti aukštesnį sąmoningumo ir atsakomybės lygį; Etikos kodeksų trūkumai • Kodeksai skatina biurokratizmą. Etikos kodeksas gali tapti dar vienu dokumentu, kuriuo bus vadovaujamasi neatsižvelgiant į organizacijos veiklos specifiką ir situacijos unikalumą; • Kodeksas neretai ignoruoja tas organizacijoje iškilusias problemas, kurios parodo tikrąjį organizacijos veidą. Profesiniai kodeksai dažniausiai tiksliai apibūdina pareigas klientui, darbdaviui, kolegoms, bet nepasako, ką daryti organizacijos nariui, kai jis suvokia, kad jo pareigos ar įsipareigojimai prieštarauja vienas kitam; • Kodeksas nepašalina kelio interesų konflikto grėsmės. Etikos įstatymai nepajėgūs sustabdyti kylančio interesų konflikto; • Organizacija gali turėti kodeksą, tačiau ji negali juo vadovautis kaip įstatymu. Bausmės už šiurkščius kodekso pažeidimus yra ribotas; • Kodeksas neskatina geresnio elgesio, kritikos naujovių. Jis kreipia daugiau dėmesio į tai, kaip kas turi būti atlikta, nei į tai, kas padaryta. Kodeksuose daugiau kalbama apie profesinį, o ne apie etinį darbuotojo tobulėjimą; • Kodeksas nereikalauja demaskuoti netinkamą visuomeninį veiksmą. Nors įstatymas nereikalauja visuomeninio demaskavimo, bet kodeksas „reikalauja“ tylėti; • Kodeksai nėra rimtai vertinami aukštesnių organizacijos vadovų ir jie jų netaiko priimdami kasdieninius sprendimus. Vadovai daugiau linkę vadovautis asmeninėmis vertybėmis, intuicija bei vyresnybės patarimais; • Kodeksai nereguliuoja visos organizacijos netinkamos veiklos, o kartu ir organizacijos kolektyvinės atsakomybės visuomenei; • Kodeksai kišasi į privatų gyvenimą reikalaudami deklaruoti interesus, pajamas. Privataus sektoriaus darbuotojai su tuo nesutinka; Verslininko etinis kodeksas • Verslas neturi įskaudinti kitų žmonių. Verslas- viena iš žmogaus veiklos rūšių. Verslininko tikslas- patenkinti egzistuojantį visuomenėje poreikį ir gauti už iniciatyvumą bei riziką gerą atlyginimą pelno forma, nors ne visada pavyksta tai padaryti. Verslo teikiamos paslaugos neturėtų kenkti žmogaus sveikatai, prievartauti jo prigimties, pasinaudoti jo psichine negalia. Ryškiausias tokio verslo pavyzdys- narkobiznis. Šis „verslas“ pavojingas dvejopa prasme: prie narkotikų pratinami jauni ir socialiai neapsaugoti asmenys. Antra, visuomenei narkomanų gydymas, jų socializavimas kainuoja mokesčių mokėtojų pinigus. Sveikatai kenkia ir prekyba ekologiškai nešvariais produktais (kai nuslepiama jų paskirtis ir adresatas); • Verslininkas turi mokėti dorai uždirbti pinigus. Pelnas, gautas nedoru būdu, yra žalingas dviem aspektais: supriešina verslininką su įstatymu. Dalis visuomenės tokiame elgesyje stengiasi įžvelgti ekonominio nestabilumo kaltininką. Sprendžiant tokio pelno legalizavimo klausimus pasinaudojama nusikalstamų struktūrų paslaugomis; Verslininko etinis kodeksas • Verslininkas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia ne vienas ir todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikinti konkurentą, bet ieškoti abipusiškai naudingos partnerystės. Konkurencija- neatsiejamas rinkos požymis. Ji skatina pažangą įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Civilizuoto verslo šalyse totalinę konkurenciją keičia naudingos partnerystės paieškos; • Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi su juo. Įsipareigojimų verslo partneriui vykdymas reiškia sutartyje numatytų sąlygų laikymasis. Verslininko įsipareigojimas valstybei reiškia būtinumą laikytis verslą reglamentuojančių įstatymų ir sąžiningai mokėti mokesčius. Pelnas dorovine prasme yra pagrįstas tiek, kiek verslininkas sugeba dalytis su visuomene neslėpdamas pajamų dydžio ir savanoriškai aukoja dalį pelno aukštesniems tikslams. Valstybės uždavinys- sudaryti tokias sąlygas, kad taip elgtis verslininkui būtų ne tik prestižiška, bet ir naudinga; • Verslininkas visada rizikuoja, tačiau ši rizika turėtų būti pagrįsta, o atsakomybė už jos pasekmes- asmeniška. Civilizuoto verslo šalyse įprasta, jog apie rizikingus, nestandartinius sprendimus firmos savininkai darbuotojus informuoja iš anksto, suteikdami jiems pasirinkimo alternatyvą; • Verslas- rizikingas užsiėmimas. Tikras verslininkas turi mokėti garbingai pralaimėti, būtina objektyvi nesėkmės priežasčių analizė; • Verslininkas pirmiausia turi mylėti žmones, o tik vėliau pinigus. Verslininkas palankumą žmonėms turi ne deklaruoti, o praktiškai rodyti, organizuojant verslą, kuris tenkintų žmonių poreikius; Sampratos, padedančios suvokti etikos standartų vietą ir vaidmenį organizacijos valdyme • Šiandieninis etikos kodeksas- organizacinės etikos reiškinys, rašytinis kontraktas tarp organizacijos/profesijos ir visuomenės, tai organizacijos kultūros kūrimo, vertybių įgyvendinimo priemonė. • Etikos vadybos infrastruktūra susiformavo, kuriant etines programas, jas nuosekliai ir reguliariai prižiūrint, tikslingai taikant etikos kodeksų veiksmingumą palaikančias priemones. • Analizuojant socialinį-ypač dalykinį- žmonių elgesį, mokslininkai jau nesiginčija dėl to, kad visuomenėje veikia objektyvūs dėsningumai, kuriuos pritaikius ir tikslingai suformavus socialinius reiškinius, suteikiama galimybė moksliškai numatyti žmonių elgesį, kurti ir modeliuoti atitinkamas aplinkybes, kuriose individai elgsis taip, kad būtų pasiekti reikiami rezultatai bei tikslai, o kartu būtų panaikintas skirtumas tarp vertybių ir faktų. • Pripažinus žmogaus savanaudišką prigimtį, jo teises, aplinkybės organizacijoje formuojamos taip, kad individui būtų įmanoma ir naudinga daryti tai, kas privalu. • Psichologiniu atžvilgiu savanorišką taisyklių laikymąsi lemia ir tarpusavio derybos. Kuriant etikos kodeksą, kiekvienas darbuotojas siūlo, svarsto, sprendžia, kokių normų reikėtų tam, kad būtų įmanoma sėkmingai (pa)siekti organizacijos tikslų, kokios sąlygos jį skatintų laikytis standartų, ką reikėtų keisti esamybėje, kad būtų pasiekta privalomybė. Vertybės, principus, taisykles, normas, kurios išdėstomos kodekse, iškelia patys konkrečios veiklos (vaidmens) subjektai, taip psichologiškai įsipareigodami joms. Ir individai, ir socialinės grupės sąveikauja (naudingai bendradarbiauja), nes tai daryti juos skatina objektyvus poreikis- nauda. Etikos įsigalėjimui dalykinėje veikloje ypač reikšminga tai, kad naudos motyvaciją laikoma nekalta (neutralia), jeigu jos inspiruota veikla nekenkia kitiems žmonėms. • Organizacijos tikslas- darbo rezultatų gerinimas, visuomenės lūkesčių savai struktūrai maksimalus patenkinimas. Individo asmeniniu interesu tai natūraliai tampa tada, kai šio tikslo rezultatai yra betarpiškai susieti su asmens padėtimi organizacijoje (gera darbo atmosfera, pagarba, teisingumu, karjeros galimybėmis, atlyginimu). Toks susiejimas- betarpiška vadovo funkcija, užtikrinanti gerą (puikią) organizacijos veiklą. O ji pasiekiama komandiniu darbu, natūraliai susiformuojančiu tapatinant individo ir organizacijos interesus. • Šiuolaikinė dalykinė etika- tai profesijų, įvairių veiklos sferų, organizacijų savireguliacijos proceso išraiška. • Tvarka yra priemonė laisvei ir vertingam gyvenimui pasiekti, o etikos kodeksai- tų tikslų įgyvendinimo instrumentai. Visuotinis interesas patenkinamas, žmonėms realizuojant savo privačius interesus. Kai individo interesai sutampa su organizacijos poreikiais, kai asmenys atlikdami savo profesinį (funkcinį) vaidmenį, tiesiogiai gauna iš jo asmeninės naudos, tuomet jie šį vaidmenį atlieka puikiai. Kai individo gerovė, karjera yra ne tik paties individo, bet ir organizacijos, kurioje jis veikia, tikslas, tada žmogus dirba nepalyginamai geriau, našiau, o tokia įmonė, įstaiga, institucija ypač gerai vykdo savo funkcijas, nepriekaištingai atlieka visas pareigas, puikiai patenkina jai adresuotus socialinius lūkesčius. Aplinkos apsauga ir vartotojų saugumas Etikos ir ekologijos ryšys- įvairiopas organizmo ryšys su aplinka. Teigiama, jog ekologinių problemų atsiradimo priežastis- sutrikęs ryšys tarp žmogaus ir gamtos. Todėl pirmiausiai reikėtų nagrinėti žmogų ir jo ekologiją. Žmogaus ekologija- tai mokslas apie jo gyvenimą konkrečioje gamtinėje ir socialinėje kultūrinėje aplinkoje. Socialinė aplinka, turinti brandinti socialinę asmenybę, dažnai daro neigiamą socialinio vystymosi poveikį, kenkia žmogaus prigimčiai. Norint įveikti ekologinę krizę, būtina ugdyti žmogaus socialinį sąmoningumą; Pačios savaime etika ir ekologija negali būti susijusios, tai gali būti laikoma tik vienu iš žmogaus veiklos produktų. Analizuojant etikos ir ekologijos sąveiką, itin svarbu atkreipti dėmesį į grynai praktinius aspektus. Kiekvienas gamybos ciklas turi įgyti vadinamąjį uždarą pobūdį, negali teršti aplinkos. Neretai tai sunku pasiekti ir turint gerų mokslininkų, praktikų bei finansinių išteklių. Analizuoti vartojimo sferą gali būti aktualu, nes vartotojas neretai yra ir gamybos proceso užsakovas. Kai vartotojas yra proceso užsakovas, o gamintojui tie procesai yra diktuojami, tokią situaciją galime vadinti vartotojų ir gamintojų disbalansu; Antikoje gamta suvokiama dar kaip harmonijos etalonas, o gyvenimas darnoje su ja laikomas aukščiausia išmintimi, bet kartu ima rastis pažiūrų, supriešinančių gamtą ir kultūrą, kūną ir dvasią. Krikščionybė pritarė tokiam gamtos desakralizavimui, bet kartu ji neigė pliką, savanaudišką praktiškumą, pabrėžė atsakomybę už šeimininkišką gamtos gėrybių naudojimą, skelbė visuotinę meilę ir lenkė žmogų žiūrėti į gamtą kaip į Kūrėjo išminties knygą. Naujaisiais laikais gamtos romantinį idealą išstūmė technokratinės pažiūros; Kryptys, aiškinančios žmonių moralinį santykį su gamta  Ekocentristinė;  Antropocentristinė; Ekocentristinė kryptis kelia klausimą: ar egzistuoją moralinė žmogaus atsakomybė už gamtą? Antropocentrizmas neigia šį klausimą iš eilės; Ekologinės problemos Ekologinės problemos tiek kilmės, tiek sprendimo atžvilgiu atsiremia į žmogų, jo veiklą. Todėl analizuojant šias problemas svarbu sutelkti dėmesį į moralinę atsakomybę. Moralinė atsakomybė- tam tikras žmogaus santykis su pasauliu, asmenybės veiklos ir elgesio reguliacijos bei savireguliacijos būdais. Moralinė atsakomybė gamtosaugoje suprantama kaip fundamentinė teisės kategorija, žyminti juridinio subjekto pareigą atsakyti už nusižengimą, nusikaltimą, padarytą žalą; Specifinės ekologinės problemos skirstomos taip: 1. Ekologinio švietimo problema: Nesant ekologinio švietimo, sunku tikėtis, kad ateinančios kartos jaus didesnę socialinę atsakomybę spręsdamos ekologines problemas, todėl būtinas ekologinis švietimas ugdant harmoningą žmogaus orientaciją; 2. Ekologinė-teisinė problema: Ji suprantama kaip ekologinių projektų, normų, normatyvų, įstatymų, kitokių reikalavimų būtinybė; 3. Koreguojančiojo vartotojo problema: Atsiranda būtinybė, kad vartotojas, vadovaudamasis harmoningo ir tolydaus vystymosi ekologinėmis ir etinėmis nuostatomis, pats koreguotų gamintoją; Esminė šio koregavimo prielaida tokia: vartotojas neperka to, kas jam nėra gyvybiškai būtina, t,y, neįsigyja to produkto, kurį gaminant neatsižvelgiama į ekologines ir etines nuostatas; 4. Vartotojo altruistinės nuostatos problema: Kaip etinė kategorija, esant itin dideliam aplinkos užterštumui (ekologinei krizei) yra vartotojo altruistinė nuostata. Ši nuostata geriau suprantama tada, kai visuomenei negresia socialiniai sukrėtimai; Žmogaus etinio-ekologinio tobulėjimo procesas:  ekologinių problemų atskleidimas;  ekologinėms problemoms spręsti reikalingos žinios;  tam tikrų elgesio stereotipų formavimas;  aktyvios asmenybės pozicijos formavimas sprendžiant ekologines problemas;  nuolatinis bendražmogiškosios moralės principų aktualizavimas;  ekologinės sąžinės formavimas; Labai svarbu, kad asmens etinio- ekologinio tobulėjimo procesas vyktų trimis esminėmis kryptimis: pažintine, vertybine, elgesio; Socialiniai aspektai  Ekologinėms problemoms spręsti pateikiama įvairiausių projektų. Siūlomas toks variantas:  Kiekvienas projektas, darantis didelę įtaką aplinkai, turi būti vienaip ar kitaip kontroliuojamas;  Valstybiniams ir privatiems projektams keliami tokie pat reikalavimai;  Daugumą sprendimų dėl projekto įgyvendinimo priima vietinės valdžios organai;  Svarbiausiu projekto atrankos kriterijumi laikoma ekologinė aplinkos būklė toje vietovėje, kur numatoma įgyvendinti projektą;  Atskiruose projektų svarstymo ir vertinimo etapuose masinės informacijos priemonėmis pasitelkiama visuomenės nuomone; Gamtos užteršimas daro socialinę, moralinę, ekonominę ir kitokią žalą. Socialinė žala pasireiškia gamtos kokybės pablogėjimu, architektūros bei meno kūrinių sužalojimu bei sunaikinimu ir kt;

Ekologinės problemos Lietuvoje Radioaktyvusis užteršimas Tai populiariausias ekologų svarstymo objektas, tiesiogiai susijęs su konkrečia įmone- Ignalinos AE. Pati AE radioaktyviosios taršos neskleidžia, ir jos eksploatavimas mažiau kenksmingas, palyginti su paprastomis šiluminėmis elektrinėmis, kurių degimo produktai yra daug kartų radioaktyvesni nei AE. Tačiau Ignalinos AE kelia nemažų problemų, susijusių su radioaktyviąja tarša. Tai visų pirma panaudotų kuro kasečių saugojimas. Lietuvoje esančios saugyklos neatitinka saugykloms keliamų reikalavimų, jos per mažos ir nesaugios. Rusija ir kitos šalys nepriima kasečių saugoti ar perdirbti, o patogių saugykloms vietų Lietuvoje labai nedaug. Taigi, kol neiškils krizės pavojus, saugyklų klausimas nebus sprendžiamas; Yra ir atvirkštinė ekologinės etikos pusė, neretai naudojama ekologinėje praktikoje, kai žmonių, visuomenės neinformuotumas panaudojamas savo tikslams pasiekti; Vandens užteršimas Vandens ištekliai Lietuvoje gana dideli, 29,1 tūkstančio upių, upelių ir kanalų, kurių bendras ilgis 63, 7 tūkstančio kilometrų, bei apie 3000 ežerų, didesnių nei 0,5 ha. Dabartinių vandens valymo įrenginių yra moraliai pasenę, juos reikia modernizuoti. Didelį pavojų kelia rūgštūs lietūs, susidarę reaguojant degimo produktuose esantiems sieros oksidams su atmosferos drėgme. Daugelyje šalių jų įtaka mažinama kalkinant dirvas ir miškus. Kita problema- blogai saugomi, seni pesticidų ir trąšų sandėliai. Lietus išplauna daug trąšų ir pesticidų, ir jie teršia vandens telkinius, požeminius vandenis. Tolimesnis jų poveikis sunkiai nuspėjamas- tai etikos ir ekonomikos problema. Etikos- nes reikia rinktis prioritetus, ekonomikos, nes brangiai kainuoja; Žemės dirvožemio užterštumas Didžiuliai žemės plotai daugiau negu vanduo yra užteršti agrochemikalais, ypač sunkiaisiais elementais ir technogeniniais toksiškais junginiais. Labai didelę įtaką dirvožemiui turi buitiniai ir pramoniniai sąvartynai, ypač nelegalūs ir tinkamai neįrengti; Oro užterštumas Užterštumo lygį gerai atspindi miesto ir kaimo oro kokybės skirtumai. Viena iš labiausiai užterštų vietovių Lietuvoje yra trikampis Kaunas-Jonava-Kėdainiai, kur sukauptas didžiulis chemijos pramonės potencialas, senos karinės bazės ir kt. Vis didesne grėsme tampa pasenę vakarietiški automobiliai, ypač teršiantys orą dideliuose miestuose. Tačiau net ir geriausi ir naudingiausi sprendimai retai realizuojami-tam yra daug objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Dažniausiai lemia ne ekonominiai motyvai, o paprastas neišmanymas, atsakomybės stoka. Ir duomenų stoka. Matavimo prietaisų ir laboratorijų, kurios profesionaliai atliktų užterštumo kontrolę, dar labai mažai, o ir jų duomenimis nelabai pasitikima; Kalbant apie ekologiją, būtina turėti omenyje:  ekologinį monitoringą, pagrįstą griežtais patikrinamais sisteminiais duomenimis;  gamintojo ir vartotojo atsakomybę aplinkai;  natūralios aplinkos teisių išsaugojimą ir prioritetą prieš dirbtinę aplinką;  etinių normų gamtos atžvilgiu ugdymą visose žmogaus formavimosi stadijose;  nuolatinį valstybė dėmesį ir paramą svarbiausiems ekologiniams projektams;  gamtos išteklių tausojimą gamyboje ir naujuose jos projektuose; Įstatyminė atsakomybė:  Konstitucinės gamtos apsaugos normos;  Gamtosaugos įstatymų normos;  Ūkinės teisinės normos; Etinė atsakomybė:  Visuotinės gamtosaugos pareigos paskelbimas;  gamtosaugos pareigos įtvirtinimas gamtos naudotojams;  gamtosaugos prieigų sukonkretinimas; Teisinės sankcijos, taikomos už padarytą ekologinę žalą:  Drausminė;  Administracinė;  Civilinė;  Baudžiamoji; Norėdamas priimti racionalų sprendimą dėl rizikos, vartotojas turi:  Žinoti, kad rizika yra. Vartotojai turi teisę žinoti, kad pirkdami tam tikrą prekę ar produktą, jie gali kažkuo rizikuoti. Gamintojas turėtų informuoti savo vartotoją apie galimą riziką, jei ji nėra akivaizdi. Ant maisto produktų, vaistų yra nurodomas jų vartojimo terminas, iki kurio rizikos nėra;  Žinoti rizikos priežastis ir šaltinius. Ar visada produktas ar gaminys pavojingi, ar tik esant tam tikroms sąlygoms?

 Žinoti, ar ji didelė ir ar galima jos išvengti, ar tik minimizuoti. Vartotojas privalo būti informuotas, nes kitu atveju jis yra sąmoningai pastatomas į sunkią padėtį. Gamintojai prie savo produktų, gaminių turi pateikti teisingą jų vartojimo instrukciją; Rizika leistina, ypač jei ją galima minimizuoti, siekiant norimo tikslo. Produktų gamintojai yra moraliai atsakingi už gaminimą saugių produktų, tenkinančių visuomenės lūkesčius bei jos informavimą, jei taip nėra. Gamintojai yra moraliai atsakingi nedaryti žalos, netgi jei nėra jokių vyriausybės įstatymų, kurie kontroliuotų jų daromą žalą; Kol neįmanoma reikalauti, kad visi produktai būtų kaip galima saugesni, mes naudojamės motyvuotais reikalavimais, kurių turi laikytis gamintojai, t,y, saugumo garanto, kurio reikalauja valstybiniai standartai, nustatyti Lietuvos respublikos aplinkos apsaugos įstatymuose. Žiūrint iš etinio taško, pažymimos trys skirtingo saugumo pakopos: 1 pakopa: Nustatoma, kiek saugumo pasiekiama ir kaip jį pasiekti esamomis sąlygomis. Tai techninės žinios, būtinos gamintojui; 2 pakopa: Nustatoma, kiek saugumo yra reikalaujama, kai kalbama apie tam tikrą produktą ar veiklą. Tai vertybių ir jų lyginimo klausimas. Į jį teisingai gali atsakyti tie, kurie tą produktą naudoja, visuomenė ar vyriausybė, atstovaujanti tai visuomenei; 3 pakopa: Nustatoma, ar produktas arba veikla atitinka visuomenės nustatytus standartus. Dėl mokslo ir technikos pažangos galima tikėtis, kad priimtinos rizikos lygis mažės; Kadangi užterštumas gali padaryti žalą kitiems, tai turi moralinę reikšmę, bet kadangi jis gali būti kontroliuojamas ir valdomas įvairiais būdais, tai turi socialinę reikšmę; Etiškai užterštumas ribojamas taip: Būtina atlyginti žalos paveiktiems žmonėms (po fakto); Pašalinti užt