Europinė lydeka
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Esox lucius | ||||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Europinė lydeka (Esox lucius) |
||||||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||
 FishBase |
Europinė lydeka, arba tiesiog lydeka (lot. Esox lucius, angl. Northern Pike, vok. Europäischer Hecht) – plėšri lydekžuvių (Esociformes) būrio žuvis. Gyvena 7-10 m.
Turinys |
[taisyti] Paplitimas
Gyvena vidiniuose visos Europos vandenyse, iškyrus Pirėnų pusiasalį, pietinę Italiją, Kroatiją, Hebridų ir Šetlando salas. Giminiškų rūšių yra Š. Amerikoje, Rusijoje, kai kur Azijoje.
Lietuvoje paplitusi upėse ir ežeruose. Labai dažna. Paprastai sugaunama 30-60 cm ilgio, 0,3-2,5 kg.
Mėgsta stovintį ar lėtai tekantį vandenį ir gilias tankiai apžėlusias vietas.
[taisyti] Išvaizda
Patelės kiek didesnės už patinus. Ilgis iki 1,5 m. Nugara žalsvai pilka, šonai pilkšvai žalsvi. Pilvas šviesus. Šonai dėmėti, neretai ant kūno esančios dėmės sudaro skersines juostas. Ši slepiamoji spalva padeda užsimaskuoti. Lydeka gali būti pilkai žalsva, pilkšvai ruda, pilkai gelsva – tai lemia gyvenamoji aplinka.
Galva ilga ir plokščia iš viršaus. Žvynai pailgi. Šoninė linija beveik tiesi, ištisinė arba punktyrinė. Ištįsęs kūnas ir tam tikrose vietose esantys pelekai leidžia lydekai staiga užpulti grobį.
Žandai su aštriais įvairaus dydžio dantimis, palinkusiais į ryklės pusę. Dantų taip pat būna ant gomurio, liežuvio, žiauninių lankų. Viršutinio žandikaulio dantys pakrypę atgal, kad grobis neišslystų. Apatinio žandikaulio dantys didesni ir išaugę statmenai.
[taisyti] Mityba ir medžioklė
Plėšrūnės lydekos beveik visuomet alkanos. Dažniausiai minta karpinėmis žuvimis. Didelės lydekos, kitaip negu manoma, dažniausiai gaudo menkavertes žuveles, tik kai kada pasmaguriaudamos vertingų žuvų mailiumi. Kartais pasiseka sugauti nedidelį paukštį. Yra žinomas atvejis, kai lydeka buvo pasigavusi kregždę. Didžiąją maisto raciono dalį sudaro karšiai, kuojos, raudės. Neatsisako varlių, smulkių vandens žinduolių.
Lydeka turi puikų regėjimą. Dėl savybės puikiai pulti iš pasalų kartais vadinama „gėlavandeniu rykliu“. Nemėgsta medžioti atvirose vietovėse. Jos nejudėdamos tūno sąžalyne, kol žaibiškai puola pro šalį praplaukiančią žuvelę. Ilgai išbūti vietoje joms padeda nuolat judantys gerklės pelekai, plaukiojamoji pūslė ir neporiniai pelekai. Pati lydeka priešų beveik neturi.
Lydekos labai plėšrios – suaugę individai neretai puola jaunesnes savo giminaites. Virškinimo sultys, išsiskiriančios skrandyje, gali ištirpdyti net metalą. Plačiai atvėrusi nasrus lydeka gali praryti net labai stambią žuvį. Ryjant jos stemplė labai išsitempia. Didelį grobį virškina ilgai, kartais net 3-5 dienas.
[taisyti] Dauginimasis
Lydekos paprastai gyvena pavieniui. Nerštas – kovą-balandį. Išnerštų kiaušinėlių kiekis priklauso nuo patelės dydžio – 10 kg lydeka gali išneršti iki 300 000 ikrų. Apvaisinti ikrai nusėda ant dugno, o po 2-3 sav. išsirita mailius.
Maždaug 10 dienų mailius minta maistingomis medž., esančiomis trynio maišelyje, vėliau planktonu. Mažiau kaip 2 cm mailius jau gali praryti karpinių žuvų lervą. Patelės subręsta 3 m., patinėliai – 3-4 m.
[taisyti] Žūklė
Yra keletas mėgėjiškos žūklės būdų gaudyti lydekas: skrituliai, spiningavimas, šakotinė („polaidinė“, „šniūras“). Skrituliais dažniausiai gaudoma ežeruose arba lėtos tėkmės upėse. Skrituliui naudojamas masalas paprastai būna gyva žuvelė, dažniausiai mažas ešeriukas, kuoja, karosiukas.
Šakotinės dažniausiai statomos upėse, rečiau ežeruose. Šakotinių yra kelių tipų: šakotinė (paprasta), polaidinė , „šniūras“.
