Frakcija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Frakcija – išrinktos atstovaujamosios institucijos – Seimo arba savivaldybės tarybos narių junginys savo politiniams tikslams įgyvendinti arba politinės partijos viduje susidariusi partijos narių grupė, partijos strateginiams politiniams tikslams ir programai įgyvendinti matanti skirtingus nuo daugumos taktinius sprendimo būdus.
Turinys |
[taisyti] Frakcijos sudarymas
Frakcija atstovaujamojoje institucijoje gali būti sudaroma vienpartiniu principu iš vienos partijos atstovų, arba pagal interesų grupes, arba pagal politinio spektro sroves iš kelių partijų atstovų, arba net iš vienos partijos politinių krypčių ar frakcijų atstovų. Kvota, būtina frakcijai suformuoti, paprastai būna 10% viso atstovaujamosios institucijos narių skaičiaus, bet ne mažiau, kaip 3 nariai savivaldybės taryboje ir 10 parlamente. Didelė frakcija gali pasidalinti į grupes ar atskiras frakcijas, tuo sustiprindama savo įtaką.
Frakcija registruojama atstovaujamosios institucijos protokoliniu sprendimu arba frakcijos steigėjams pateikus frakcijos steigimo pareiškimą, kurį pasirašo visi frakcijos nariai. Frakcija išsirenka seniūną, kuris atstovauja frakciją santykiuose su kitomis frakcijomis, su atstovaujamosios institucijos vadovybe ir vykdomosios institucijos administracija, vadovauja frakcijos darbui, šaukia jos posėdžius, teikia frakcijos nuomonę atstovaujamosios institucijos posėdžiuose, jeigu pati frakcija nepaskiria kito pranešėjo.
Visų frakcijų vadovai (seniūnai) sudaro arba atstovaujamosios institucijos valdybą, arba seniūnų sueigą, kuri prieš atstovaujamosios institucijos posėdį apsvarsto teikiamą Seimo ar savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę ir gali pasiūlyti išbraukti ar įrašyti papildomus, komitetuose apsvarstytus klausimus, pakeisti klausimų svarstymo eiliškumą. Tačiau frakcijų seniūnų sueigos pasiūlymai paprastai yra tik rekomendacinio pobūdžio, nes galutinį sprendimą visada priima pati atstovaujamoji institucija, tvirtindama posėdžio darbotvarkę. Frakcijų vadovų sueigą savivaldybėje šaukia meras, arba jos data ir vieta gali būti iš anksto nustatoma savivaldybės tarybos veiklos reglamente. Seime paprastai vyksta nuolatiniai seniūnų sueigos posėdžiai.
[taisyti] Programa
Frakcija paskelbia savo politinę programą. Jeigu frakcija užima dominuojančią padėtį, jos programa, arba kelių, koaliciją sudarančių frakcijų parengta bendra programa balsavimu yra priimama kaip atstovaujamosios institucijos visos kadencijos veiklos programa. Jeigu frakcija neįeina į valdančiąją daugumą, ji savo programa gali oponuoti valdančiosios daugumos programai ir pasiskelbti opozicine frakcija. Be programos opozicija nesudaroma ir neskelbiama.
Pozicijos frakcijos programoje turi būti išdėstyta ūkio stipriųjų ir silpnųjų savybių analizė, parodytas bendruomenės potencialas, kuriuo remdamasi atstovaujamosios institucijos valdančioji dauguma rengiasi įgyvendinti savo programą ar bendruomenei naudinga linkme pakeisti padėtį, numatyti pagrindiniai strateginiai uždaviniai, kuriuos pozicija kels tarybai ir prioritetinių darbų sąrašas. Pozicijos programos pagrindu paprastai paimamas valstybės arba savivaldybės ilgalaikis strateginis planas.
Opozicija savo programoje gali oponuoti kiekvienai iš pozicijos programos dalių, nurodydama savo požiūrį į problemas ir paskelbdama savo prioritetų sąrašą. Baigiantis kadencijai kiekviena pusė gali pasitikrinti, ar jų programose numatyti darbai buvo įgyvendinti, ar jie iš tiesų buvo aktualūs rinkėjams ir bendruomenei. Tokia programų vykdymo analizė dažnai yra pagrindinis argumentas, artėjančiuose rinkimuose parodant kiekvienos pusės pranašumus ir galimybes.
Opozicijos darbą savivaldybėje trumpai galima apibūdinti trimis „K”:
- Kritika – pozicijos programos, veiksmų ir vykdytojų.
- Kontrolė – kaip pozicija laikosi savo programos ir ar ne per brangiai bendruomenei kainuoja jos veikla.
- Konstruktyvūs pasiūlymai – paremti tikraisiais bendruomenės poreikiais ir tikslais problemų sprendimo būdai. Jeigu pozicija juos priima, visada galima šaukti, kad tu visada esi teisus, jeigu atmeta – rėkti, kad pozicija nesiskaito su opozicija, kad ji daro tik klaidas ir skriaudžia bendruomenę.
[taisyti] Posėdžiai
Frakcijos posėdžiuose būtina susikoncentruoti tik ties būtiniausiais politiniais sprendimais, neblaškyti dėmesio antraeiliams klausimams ir ypatingą dėmesį skirti biudžeto prognozėms ir jo vykdymui. Frakcijos darbas paprastai neatsiejamas nuo visos partijos darbo. Partijos vykdomieji ir probleminiai komitetai bei komisijos, iš frakcijos narių gavę teikiamų svarstyti sprendimų projektus, turi papildomai ir nepriklausomai juos išnagrinėti, kad galėtų savo atstovams atstovaujamojoje institucijoje pateikti savo parengtas rekomendacijas bei išvadas. Jeigu įmanoma, arba kai teikiamas ypač svarbus bendruomenei klausimas, partiniai komitetai turi surinkti ir pateikti frakcijai papildomą informaciją apie projektą, tiek teigiamas, tiek ir neigiamas pastabas apie galimus jo vykdytojus ar kitus „povandeninius akmenis”. Partijos struktūrų frakcijai parengta medžiaga dažnai būna labai svarbi ir gali įtakoti ne tik sprendimus, bet ir pozicijos ar opozicijos vaidmenį ir vietą.
[taisyti] Santykiai su partija
Frakcija savivaldybės taryboje atstovauja partijai, todėl nuo jos aktyvumo priklauso ir visos partijos įvaizdis. Politinis santūrumas ar neveiklumas gali sudaryti problemų rinkimuose, todėl frakcija turi nuolat jausti bendruomenės pulsą ir aktyviai kelti problemas. Iš frakcijos darbų bendruomenė sprendžia ir apie visos partijos galimybes bei potencialą ateityje, pamato, ar ja galima pasitikėti, ar ji išties atstovauja bendruomenės interesams. Tik frakcija turi galimybę kasdien parodyti, kuo jos nuomonė, o tuo pačiu ir partijos pozicija ar programa, skiriasi nuo kitų frakcijų ir partijų pozicijos, kuo ji pranašesnė. Frakcija turi galimybę ir operatyviau, negu partinės struktūros, reaguoti į klaidingus valdžios žingsnius, todėl jai labai svarbu nuolat bendrauti su žiniasklaida, per kurią galima formuoti visuomenės nuomonę.
Nors įstatymas paprastai ir draudžia imperatyvinį Seimo ar savivaldybės tarybos nario mandatą, bet politikoje yra įprasta, kad visi frakcijos nariai balsuoja vieningai. Tačiau tai nereiškia, kad partijos pirmininkas ar frakcijos seniūnas turi primesti šią vienybę. Vieningą nuomonę frakcijos nariai turi pasiekti tik išdiskutuodami klausimus ir bendrą vardiklį rasdami bendru sutarimu. Balsavimas tiek partijos, tiek frakcijos viduje svarstomais visą bendruomenę liečiančiais klausimais yra ne tik nepriimtinas, bet ir neetiškas. Bendruomenė dažnai tokios „disciplinos” nesupranta ir nepriima.
Geriausia, kai bet kuris klausimas svarstomas atsižvelgiant į partijos programą ir kitus dokumentus, svarstymo metu pasiekiant kuo platesnę nuomonių įvairovę, o sprendimas priimamas bendru sutarimu. Bet kuriuo atveju frakcijos siūlomą sprendimo projektą būtina pasitikrinti, ar jis atitinka partijos Bendrąją ir Veiksmų programas. Jeigu to nepadaro partija arba pati frakcija, tai padaro oponentai.
