Gana (induizmas)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gana (sanskritu/hindi: गण, „minia“, „daugybė“, „bendrija“ ir t.t.) – induizmo mitologijoje uždara dievybių grupė (bendrija), sudaryta paprastai iš žemesniųjų dievų ir pusdievių.
„Gana-devata“ grupei priklausė 9 klasės mitologinių būtybių: aditjos, višvos (višvadevai), vasu, tušitai, abhasvarai, anilai, maharadžikai, sadhi, rudrai. Šie žemesnieji dievai ar pusdieviai tarnavo Šyvai, ir juos valdė Ganeša („Ganos valdovas“), jų vedlys, Šyvos ir Parvati sūnus. Ganeša buvo ne kaip dieviškosios Ganos šeimininkas ir valdovas, bet kaip tarpininkas tarp jos ir Šyvos.
Dievybės, sudariusios ganą, rinkdavosi gana-narvatoje („Ganos kalne“), kuri buvo jų būveine. Šios devynios dievybių grupės tikriausiai tapo devynių riši ganų prototipu valdant arhatui (dieviškajam išminčiui) Mahavirai.
Senovės Indijoje terminu „gana“ vadindavo visokias bendruomenines sąjungas: bendruomenės kolektyvą, kaip bendrijos vienetą, vėliau – respublikinio tipo valstybinius darinius (plg. su „sangha“) ir taip pat aukščiausiąjį valdžios organą (tarybą) tose respublikose. Būrimasis į ganas (bendrijas) padarė įtaką budistų (ir džainistų) vienuolių ordinams, amatininkų bendrijoms ir pan.
