Gyvybės vanduo
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gyvybės vanduo – lietuvių tautosakoje plačiai žinomas vadinamasis gyvybės vanduo, apgaubtas paslaptingumo, sakrališkumo, magijos, laikomas gyvybės pradu. Pirminė gyvybės vandens buveinė buvusi po stovinčiu prie Kosminio medžio didžiuliu akmeniu, iš kur išteka viso pasaulio vandens šaltiniai. Žmones, norinčius paimti gyvybės vandens, puola žvėrys, trigalvis žaltys, kraugerys varnas, milžinai. Gyvybės vandeniu palaistyti augalai labai gerai auga. Greta mitų apie gyvybės vandenį žmonės buvo sukūrę vaizdinių dar apie gyvąjį, sveikatos, stiprybės, greitumo, jaunystės, taip pat ir apie mirties vandenį. Vaizdiniai apie jį susiklostė žiloje senovėje, patyrus, kad vanduo atgaivina apalpusius ar mirštančius žmones. Kur jo surasti paprasti žmonės nežinojo. Buvo manoma, kad Šiaurės Vėjas pasineriantis į marias ir atnešantis gyvybės vandens. Kai kada to vandens iš nežinomo šaltinio atnešantis varnas, juo atgaivinantis užmuštus savo vaikus ir žmogų. Meškos paliepimu gyvybės vandens atnešantis kiškis. Šiuo vandeniu galima atgaivinti ne tik mirusius, bet ir žmones, paverstus akmenimis. Taigi gyvybės vanduo yra nežinomoje vietoje, marių dugne, šaltinyje, kūdroje ar kitur.
[taisyti] Legendos
Žmogui, ieškančiam gyvybės vandens, kalbantis vilkas pasakydavęs, kad gyvybės vandenį žino prie marių gulintis mėlynas jautis. Jautis savo ruožtu pasakydavęs, kad vanduo yra „kitoje karalystėje“, į kurią žmogų gali nunešti vilkas.
