Jotvingių kalba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Jotvingių kalba | |
|---|---|
| Kalbama: | - |
| Kalbančiųjų skaičius: | išnykusi |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: | - |
| Kilmė: |
Indeuropiečių |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba: | - |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1: | - |
| ISO 639-2: | - |
| SIL: | - |
Jotvingių kalba, nebevartojama baltų kalba, kuria kalbėjo jotvingiai. Pietuose šios kalbos arealas kurį laiką siekė Vakarų Bugo vidurupį, o nuo XII-XIII a. – Narevo aukštupį. Iš žinomų baltų kalbų artimiausia jotvingių kalbai buvo lietuvių kalba.
Dėl jotvingių kalbos išnykimo laiko mokslininkai nesutaria. Dauguma jų tą išnykimą datuoja XVI-XVII a. sandūra, tačiau tikėtina, kad atkampesnėse Belovežo girios vietose ši kalba buvo gyva dar ir XX a. I pusėje.
Negausius jotvingių kalbos pažinimo šaltinius sudaro kelios dešimtys jotvingiškos fonetikos vietovardžių (vandenvardžiai Bilsas, Zebrys, Veisiejis, Seira, Seirijis, gyvenviečių pavadinimai Leipalingis, Jieznas, Berznykas, Seinai ir kt.), 1978 m. rastas rankraštinis jotvingių kalbos Narevo pagonių šnektų žodynėlis ir dar keli prastai užrašyti žodžiai.
Iš visų šių fragmentų galima spręsti, kad jotvingiai, kaip ir prūsai bei kuršiai, tebeturėjo išlaikę senovinį baltišką ei, nebetarė š, ž (vietoje jų tardavo s, z). Su prūsais juos siejo ir daugelis leksikos paralelių (pvz., Kirsna (upės vardas, plg. pr. kirsnan ‘juodas’; Garbus, Garbingiai (kalnų vardai), plg. pr. garbus ‘kalnas’; Gailintas (ežero vardas), plg. pr. gaylis ‘baltas’; Azagis (ežero vardas), plg. pr. assegis [azegis] ‘pūgžlys’; Stabingis (ežero vardas), plg. pr. stabis ‘akmuo’).
Jotvingiškais laikomi Pietų Lietuvos vietų ir vandenų vardai, turintys priesagą -ing- (paralelė su kuršių kalba), pvz., Apsingė, Nedingė, Pilvingis, Suvingis.
Kai kurių lenkų ir lietuvių kalbų tarmėms būdingas „mozūravimas“ (s, z tarimas vietoj š, ž: zasis, zvėris, as) dalies kalbininkų laikomas jotvingių kalbos substratiniu palikimu. Lietuvoje šis reiškinys pastebėtas Kabelių ir Musteikos kaimuose (Varėnos r.), taip pat jau išnykusioje Zietelos (netoli Naugarduko) lietuvių šnektoje. Jotvingių substratu aiškinamas ir minkštųjų t, d painiojimas su k, g kai kuriose pietų aukštaičių šnektose, pvz., kėvas ‘tėvas’, degutė ‘gegutė’, begėgė ‘begėdė’, gievas ‘dievas’ (Kabeliai, Dieveniškės, Švendubrė, Leipalingis)
